Pamatais vadinama pastato požeminė konstrukcija, kurios pagrindinė funkcija - perimti visas pastato apkrovas ir perduoti jas pastato pagrindui.

Išsirinkęs sklypą ir gavęs visus reikiamus leidimus žmogus namą pradeda nuo pamatų. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastatą,todėl būtina atlikti grunto tyrimus, priklausomai nuo to, sužinome, kuriame gylyje geriausia juos atremti.

Individualių namų statyboje dažniausiai naudojami, gręžtiniai arba juostiniai pamatai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Žemėje išgręžiama skylė, į kurią įleidžiamas armatūros karkasas ir užpilamas betonas.

Norintiems name turėti rūsį, klojami  juostiniai pamatai ,tai  gana brangu, prisideda daug žemės darbų, reikia taisyklingai įrengti hidroizoliaciją,ventiliaciją, ir daugybę kitų darbų , kurie užima daug laiko. 

Būtina atlikti grunto tyrimus

 Pagrindinės klaidos klojant pamatus iškyla dėl neištirto grunto. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastatą. Dažnai tenka matyti sutrūkinėjusias mūrinio namo sienas. Tai atsitinka dėl sėdančių pamatų. Norint išvengti tokių netikėtumų, reikia apskaičiuoti namo svorį ir grunto tvirtumą.

Kiekviena medžiaga, specialistų teigimu, smėlis, molis ar priemolis, turi konkrečias atsparumo savybes, todėl būtina atlikti grunto tyrimus. Priklausomai nuo to, ar namas karkasinis, mūrinis ar medinis, skiriasi jo konstrukcijų svoris. Nustačius grunto atsparumą, galima sužinoti, kokį svorį jis gali atlaikyti. Projektuotojas, atlikęs skaičiavimus, nustato ne tik vietą, kurioje geriausia atremti pamatus, bet ir būtiną pamato įgilinimą.

Izoliacija ir drenažas

Iš grunto tyrimų rezultatų tampa aišku, kokiame aukštyje yra gruntiniai vandenys. Jeigu sklype gruntinis vanduo aukštai, o žmogus vis tiek nori turėti rūsį, padaryti gerą izoliaciją sudėtinga. Norint išvengti drėgmės, patartina ne tik gerai izoliuoti sienas ir grindis, bet ir sumontuoti drenažą, kuris nuveda gruntinius vandenis į šoną. Anksčiau žmonės dažnai statydavo namus patys ir vėliau vargdavo dėl nuolat drėkstančio rūsio. Šiandien reikėtų ne vadovautis senelių metodais, o pasitarti su profesionalais. Namo projektuotojas privalo iš anksto numatyti galimas problemas ir rasti išeitį.

Pamatų tipai

Pamatai būna trijų tipų: gręžtiniai, poliniai ir juostiniai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Jie dažniausiai klojami statant individualius, ypač karkasinius, namus. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Žemėje išgręžiama skylė, į kurią įleidžiamas armatūros karkasas ir užpilamas betonas.

Norintiems name turėti rūsį, klojami surenkami juostiniai, iš blokelių montuojami pamatai. Pamato tvirtumui užtikrinti dedama pamatų plokštė, o ant jos montuojami blokeliai. Jei gruntas netvirtas, reikėtų kombinuotų pamatų - ant gręžtinių dėti juostinius.

Vieni iš tvirčiausių pamatų - poliniai. Į žemę iki 10-12 metrų gylio yra kalami poliai, suteikiantys ne tik atramą, bet ir sutankinantys gruntą. Kai kur gręžtiniai pamatai dėl tam tikrų grunto savybių negali užtikrinti tvirtumo, tokiu atveju kalami poliai, tačiau tokie pamatai yra ganėtinai brangūs.

Projektuojant namą, reikia iš anksto apsispręsti, koks jis bus, ir apskaičiuoti pamatų tvirtumą, nes vėliau gali būti per vėlu. "Jei pasistatę mūrinį namuką vėliau norėsite prie jo pastatyti priestatą, didelė tikimybė, kad sienos dėl skirtingo pamatų tvirtumo ims trūkinėti. Tokiu atveju reikėtų kasti duobę iki pamato apačios ir įtempti armatūrą į jau esamą pamatą, - patarė V.Plenta. Jeigu daromi gręžtiniai pamatai, reikėtų sujungti monolitines pamatų sijas. Jei rūsyje sugalvojote įsirengti baseinėlį, reikėtų apsispręsti prieš jį statant, nes gali neatlaikyti pamato konstrukcija. Pamatai yra apskaičiuojami tik tam tikram gyliui. O baseinas būna arba žemiau, arba pamatų lygio".

Pamatai, jų įrengimo konstrukcijos ir principai

Įrengiant požemines konstrukcijas, neišvengiama vienokių ar kitokių žemės darbų, dažnai sudėtingų, ypač kai inžinerinės geologinės sąlygos neįprastos. Dažnai kyla nemažai techninių problemų, kai reikia žeminti vandens lygį, stiprinti gruntą, įrengti antifiltracines užtvaras ar atlikti kitus panašius darbus.
Pamatų statyba, kitaip negu antžeminės, keičia gruntinę aplinką: kasamas ir pilamas gruntas, dirbant nuolat su juo kontaktuojama. Šių darbų dažnai neįmanoma atlikti be žalos aplinkai. Žalos didumas priklauso nuo statybos darbų pobūdžio.

Atliekant požeminius darbus, ypač kai tenka žeminti vandens lygį ar įrengti dirbtinius pagrindus, gali įgriūti žemės paviršius, atsirasti plyšių žemėje, pasitaiko grunto nuošliaužų, nuogriuvų, žemės paviršiaus įdubų, kuriose, jei nepadaromas nuotėkis, laikosi vanduo. Pakeitus paviršiaus reljefą, nes iškasamas ar užpilamas gruntas pakeičia žemės paviršiaus lygį, lietus ar tirpstančio sniego (ledo) vanduo nuplauna viršutinį žemės sluoksnį (dirvožemį). Kai gruntas intensyviai kasamas ar lyginamas, vežamas dirvožemis ar gruntas, vėjo veikiamos žemės dalelės išsisklaido (vėjo erozija). Dėl to blogėja dirvožemio struktūra. Kai gruntas kasamas ar gręžiamas, kai dirba žemsiurbės ar hidromonitoriai, atsirandantis purvas nuteka į statybvietės aplinką. Statybvietė dažnai tampa aplinkos teršėja. Todėl ypač svarbu dar prieš statybos darbų pradžią prognozuoti galimą aplinkos keitimo pobūdį bei to keitimo pasekmes ir numatyti priemones, kurios padėtų apsaugoti ir išlaikyti kuo natūralesnę gamtinę aplinką aplink statybvietę.
Pamatų įrengimo darbai yra labai specifiški, dažnai sudėtingi, be to, jiems sunku pritaikyti standartinius statybos darbų technologijos variantus, todėl šiems darbams paprastai sugaištama daugiau laiko negu antžeminės dalies darbams.
Kai gruntas stabilus, požeminės statinio dalies įrengimo darbai paprastai atliekami atviroje duobėje. Kai gruntas nestabilus, įrengti požemines konstrukcijas atviroje duobėje dažnai būna neracionalu ir neekonomiška. Tokiais atvejais kalami poliai arba įrengiami gilieji pamatai: į gruntą įleidžiami kesonai, šuliniai, daroma tranšėjinė siena.
Pagrindiniai pastatų požeminės dalies laikantieji elementai yra pamatas ir jo pagrindas, požeminės dalies sienos, perdangos, įvairūs kanalai ir kt. Nuo to, ar gerai šios konstrukcijos įrengtos, ar jos patvarios ir stabilios, priklauso viso pastato būklė.
Pagrindas - tai gruntas, laikantis pastato konstrukcijų ir kt. apkrovas. Pagrindų būna natūralių ir dirbtinių. Natūralus pagrindas - tai natūralios nesuardytos struktūros gruntas. Dirbtinis pagrindas - tai gruntas, kurio dalis pakeista kitu, tinkamesniu, gruntu arba esamo grunto savybės pagerintos įvairiais grunto stiprinimo būdais.
Pamatas - tai konstrukcija, perduodanti kitų pastato konstrukcijų apkrovą pagrindui. Jei požeminėje pastato dalyje yra patalpos, pamatas dar yra ir atitvarinė konstrukcija.
2. Pastato pagrindo įrengimas
Pastato dirbtiniam pagrindui įrengti ir stiprinti yra įvairių technologijų, kurios pasirenkamos pagal grunto savybes, pastato ar statinio tipą bei apkrovas. Dažniausi dirbtinio pagrindo įrengimo būdai: grunto tankinimas, gruntinių pagalvių įrengimas, grunto stiprinimas įšvirkščiant į jį tirpalą ar skiedinį, užšaldant gruntą. Tankinama, kai pagrindo gruntas yra poringas, suspaudžiamas - purus smėlis, liosinis, silpnas molinis, piltinis ir kai kurie kiti gruntai.

Pagrindas dirbtinai stiprinamas tada, kai reikia padidinti grunto gilesnių sluoksnių laikomąją galią arba mažinti vandens filtravimąsi. Stiprinama injektuojant į gruntą įvairių medžiagų (cemento, negesintųkalkių skiedinio, bitumo, skystojo stiklo, įvairių dervų). Į gruntą gręžiant ar kalant įleidžiami injektoriai, pro kuriuos su slėgiu į dispersinio grunto poras ar uolienos plyšius švirkščiamas parinktos medžiagos suslėgtas tirpalas, kuris kietėdamas sujungia grunto daleles.

Įrengiant pagrindus gali atsirasti defektų. Dažniausiai apkrovą laikančio pagrindo stiprumas sumažėja dėl to, kad pernelyg ilgai paliekamos iškastos duobės. Dėl to pagrindas gali perdrėkti ar perdžiūti, o esant neigiamai temperatūrai - ir peršalti. Todėl patartina iškastose duobėse kuo greičiau įrengti pamatus, o įrengtus - nedelsiant užpilti gruntu. Kad į duobę nepritekėtų vandens ir jis neišplautų grunto, paviršinį vandenį būtina nuleisti grioviais. Pagrindus gali sugadinti mechanizmai, transportas, ypač jei gruntas labai šlapias. Grunto struktūrą ardo veikiančių mechanizmų dinaminės apkrovos. Sprogdinimas taip pat gali pakenkti pagrindams. Kai reikia žeminti gruntinio vandens lygį, gali būti išplautos grunto dalelės ir taip deformuotas pagrindas.
Pagrindas gali būti gadinamas ir tada, kai neteisingai atliekami darbai. Pavyzdžiui, gruntas kasamas žemiau projektinio lygio, gruntai netinkamai stiprinami arba prastai tankinami, netinkamai užpilami pamatai. Pagrindams taip pat gali pakenkti ir kiti žemės darbai, dirbami šalia iškastos duobės ir t.t.


3. Pastato pamatų įrengimo technologijos principai

Pamatų konstrukcijos būna labai įvairios. Skiriamos pagal paskirtį, apkrovos dydį, inžinerines, geologines, gamybines bei kitas sąlygas. Stulpiniai pamatai būna su platesniu padu arba be jo, daromi po kolonomis. Gali būti surenkamieji arba monolitiniai, montuojami atvirose duobėse arba betonuojami gręžduobėse. Juostiniai pamatai gali būti surenkamieji arba monolitiniai, įrengiami po sienomis ar kolonų eilėmis. Jei po pastatu daromas rūsys, juostiniai pamatai kartu yra ir rūsio sienos. Kryžminiai juostiniai pamatai įrengiami po kolonomis ant nevienodo ir nestabilios struktūros grunto. Plokštiniai pamatai paprastai įrengiami po visu pastatu. Plokštė gali būti lygi arba briaunota. Dėžiniai pamatai - tai monolitinė kesoninė plokštė; jie tinka, kai pamatų apkrovos didelės. Masyvieji pamatai būna monolitiniai betoniniai ar gelžbetoniniai. Jų forma ir matmenys priklauso nuo įrenginio ar mašinos, kuri montuojama ant to pamato. Tokie paprastai būna dūmtraukių, televizijos bokštų, presų pamatai. Rėminis pamatas - tai standus rėmas, kurio stovai įstatomi į atraminės plokštės lizdą ir standžiai sumonolitinami. Poliniai pamatai įrengiami tuo atveju, kai pastatai ir įrenginiai statomi ant silpno pagrindo. Jie taip pat apsaugo nuo vandens pritekėjimo, grunto nuošliaužų ir pan. Gręžininiai pamatai taip pat daromi po kolonomis, statant antifiltracines užtvaras bei įlaidines sienas ir pan. Didelio skersmens gręžininiai pamatai gali perimti dideles koncentruotas daugiaaukščių pastatų apkrovas. Kevaliniai pamatai daromi po įvairiais statiniais ir įrenginiais, kai inžinerinės geologinės sąlygos sudėtingos. Kevalai gali būti surenkamieji gelžbetoniniai arba metaliniai, jų skersmuo iki 4,5 m. Gramzdinamieji šuliniai tinka statant didelių matmenų giluminius apvalaus, stačiakampio, elipsinio skerspjūvio statinius. Šuliniai grimzta nuo savos ir papildomos masės, taip pat specialiomis priemonėmis mažinant trinties jėgas tarp gramzdinamojo šulinio sienelių ir grunto. Kesonai naudojami tais atvejais, kai darant pamatus, į duobę priteka daug vandens, kurio neįmanoma pašalinti įprastais gruntinio vandens šalinimo metodais.
Pamatų konstrukcijų ypatumai turi esminę įtaką jų įrengimo technologiškumui, kurį įvertinti galima įvairiais metodais. Vienas iš metodų - sutartinis pamato sudėtingumo koeficientas, įvertinantis pamato formą, sunaudotų medžiagų kiekį ir išlaidas. Pamatų technologiškumas R apskaičiuojamas taip:

R=k0×k1×k2×k3×k4;
čia k0 - koeficientas, apibūdinantis pamato tūrio užpildymą (priklauso nuo tuštumų tūrio ir įdubų pamato masyve); jis randamas pagal formulę:
k=Vp/V;
čia Vp - pamato tūris pagal išorinius matmenis, t.y. su tuštumomis, V - pamato medžiagos tūris;
k1- koeficientas, rodantis, kiek pamato paviršiaus ploto tenka 1 m3 betono:

k1=fr/f;
čia fr - paviršiaus ploto santykis su pamato betono tūriu m-1, f- tas pats etalono santykis (pavyzdžiui, galima imti 10 m-1);
k2 - koeficientas, rodantis armavimo laipsnį:


k2=1+qa/150;

čia qa - armatūros kiekis kg/m3;
k3 - koeficientas, rodantis inkarinių varžtų kiekį pamate:

k3=1+qv/20;
čia qv - inkarinių varžtų kiekis pamate kg/m3;
k4 - koeficientas, rodantis įdėtinių detalių kiekį pamate:

k4=1+qi/32;
čia qi - įdėtinių detalių kiekis pamate kg/m3.
Kartais pamatų geometrinė forma būna labai sudėtinga, todėl šio koeficiento ribos įvairių pramonės šakų pastatams yra gana didelės - R = 1,24-35.
Šioje metodikoje nėra koeficiento, įvertinančio darbo sąnaudų poreikį, nors tai irgi rodo įrenginio technologiškumą. Darbo sąnaudų poreikį, nors ir netiesiogiai, apibūdina kiti skaičiuojamieji koeficientai, turintys įtakos darbo sąnaudoms: pamato forma, armavimo lygis, inkarinių ir įdėtinių detalių kiekis. Technologiškumo vertinimas koeficientu R yra supaprastintas, nes ne visai tiksliai rodo tikrąjį technologiškumą, tačiau priimtinas, kadangi nėra kitos geresnės metodikos.
Pamatų įrengimas atvirose duobėse. Atvirose duobėse pamatai dažniausiai daromi gyvenamiesiems namams, pramoniniams ir kitokiems pastatams, jei gruntas tam tinka. Pamatai paprastai daromi iš monolitinio ir surenka-mojo betono ar gelžbetonio. Rečiau naudojamos kitos medžiagos.
Pamatų duobės kasamos įvairaus gylio, pagal grunto savybes ir aikštelės padėtį - su vertikaliomis arba šlaitinėmis sienelėmis. Jei sienelių šlaitai dėl kokių nors priežasčių nėra tvirti arba šalia yra statinių, šlaitus reikia sutvirtinti, kol duobėje nepradėti statybos darbai. Tvirtinama atraminėmis sienomis, poliais, inkarais ar kitomis priemonėmis (3.1 pav.).
Kai gruntas silpnas arba kasama pamatų duobė yra arti pastatų, sienelėms sutvirtinti naudojami įlaidai su spyriais, inkarais, metaliniai ,,Larseno", Z raidės pavidalo ir kt. Kai kada sienelės sutvirtinamos cementavimu arba laikinai - užšaldymu.
Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų pamatai dažniausiai daromi su rūsiu, tačiau būna ir be rūsio.

 Pamatų hidroizoliacija

Tepama hidroizoliacija

Ši hidroizoliacija naudojama siekiant apsaugoti pamatus nuo kapiliarinio ir nuo gruntinio vandens. Vienas iš paprasčiausių vertikaliosios hidroizoliacijos būdas yra padengti sienas bitumo sluoksniu (smalavimas), bet šis būdas taikomas kai gruntas yra smėlis. Jeigu grunte yra molio ar kokios drėgmės tada reiktų taikyti geresnes hidroizoliavimo medžiagas. Bitumas yra nebrangi, paprasta medžiaga, turinti savų trūkumų: trumpas naudojimo laikas, prie nulinės temperatūros jis tampa netąsus, trapus, plyšta, atšoka, beto darbas su šia medžiaga gan pavojingas. Tepamai hidroizoliacijai priklauso ir bituminės- guminės, bituminės- polimerinės mastikos, cementinės polimerinės mastikos. Cementinės- polimerinės mastikos, sudarytos iš sauso cemento ir mineralinių priedų gerai sukimba su pagrindu todėl tinka ir ant judrių paviršių. Tepamos hidroizoliacijos sluoksnis yra nuo 1-3mm.

Klijuojama hidrizoliacija

Klijuojamos hidroizoliacijos danga yra daroma iš ruloninių arba plėvelinių hidrizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos klijuojamos naudojant atsparias vandeniui medžiagas. Tai dažniausiai yra ruberoidas,tolis, pergaminas. Deja šios medžiagos nėra labai patvarios, todėl galima jas pakeisti naujomis ruloninėmis hidroizoliacijomis, kurios yra ilgaamžiškesnės, bet čia reikia gerai paruošti paviršių. Jei ji bus naudojama iš išorės, tada ją dar reikia apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų.

Įsiskverbianti hidroizoliacija

Viena iš naudojamų plėveliių pamatų hidroizoliacijai yra IZOPLAST. Jos panaudojimas yra pamatinių sienų bei pastatų sienų apsaugai nuo kapiliarinės drėgmės, vietoj,, lieso betono" naudojamam sluoksniui, pastatams vandeniui nepralaidžios izoliacijs įrengimui. Ši medžiaga atspari drėgmei, puvimui, irimui, plyšimui, lūžimui, patvari susijungime su skiediniu.