baa 750x100
 
 
 
 
 
 
Prekės


Detali Paieška
Rodyti krepšelį
Jūsų krepšelis šiuo metu tuščias
Paslaugos
Straipsniai/Skaičiuoklės
Pamatai
Statyba
Stogai
Durys
Langai
Kaminai
Blokeliai
Oro kondicionavimas
Skaičiuoklės
Pamatai

 

Viskas apie pamatus

Paprastai dviejų aukštų pastato pamatų kaina sudaro 15-20 proc. viso statinio karkaso kainos, o jei statomas ir rūsys - iki 30 proc. Tiesa, jei namas statomas ant šlaito arba drėgnoje vietovėje, pamatai kainuos daugiau. Jų konstrukcija visada yra savaip unikali.

Daugelio užsakovų tipinė klaida yra ta, kad norėdami sutaupyti jie renkasi tipinį projektą. Tai nėra blogas pasirinkimas, tačiau tokiuose projektuose būna apskaičiuoti tipiniai pamatai, o juos kiekvienu atveju reiktų skaičiuoti atskirai. Prieš skaičiavimus būtina atlikti inžinierinius geologinius tyrimus, kurių metu bus ištirtos grunto savybės planuojamoje statybų aikštelėje. Būsimoje aikštelėje reikia atidžiai nužymėti būsimo pastato kontūrus, nes nedideli ir akiai nepastebimi netikslumai pasirodys statybų metu. Tai kainuos, bet būtina, nes jei kaimyno namas stovi gerai, dar nereiškia kad šalia gerai stovės ir jūsiškis.

Norint projektą pritaikyti konkrečiai vietovei, reikia žinoti tos vietos grunto tipą, įšalimo gylį ir gruntinių vandenų kiekį, jų lygį, paviršiaus reljefą ir pan.  Pamatų liejimą reikėtų patikėti profesionalams, nes nedideli po žeme paslėpti defektai išryškėja ne iš karto. Vėliau juos ištaisyti gali būti labai sunku arba net neįmanoma. Perkant pastatytą namą, reikėtų pamėginti apžiūrėti pamatus ir, padedant specialistui, patikrinti, ar teisingai buvo atlikti nulinio ciklo darbai.

Statant naują pastatą tikrinti, kaip klojami pamatai, yra būtina, nes tik tokiu atveju savininkas galės būti tikras dėl savo nekilnojamojo turto net ir pasibaigus garantiniam laikotarpiui.

Grunto ypatumai

Pastato pagrindas būna dviejų tipų - natūralus ir dirbtinis. Natūraliu laikomas gruntas, esantis po pamatais ir pasižymintis laikančiosiomis savybėmis. Jos užtikrina pastato stabilumą ir tolygų sėdimą. Geromis laikančiosiomis savybėmis nepasižymintis gruntas, kurį reikia papildomai tvirtinti arba keisti, vadinamas dirbtiniu. Dviejų aukštų namams paprastai užtenka natūralių grunto savybių.

Pagal konstrukciją pamatai skirstomi į juostinius, stulpinius ir ištisinius. Pastaruoju metu mažaaukščiams namams vis plačiau imami naudoti poliniai pamatai. Jie labai efektyvūs, kai silpnam gruntui tenka didelės apkrovos arba yra aukštas gruntinis vanduo.

Pamatams naudojami natūralūs sunkūs akmenys, ne mažesnės kaip 50 markės betonas ir gelžbetonis, metalas, raudonos gerai išdegtos plytos, poliai, impregnuota mediena (mediniams pastatams).

Norint, kad namas būti tvirtas ir ilgai stovėtų, būtų apsaugotas nuo per didelio sėdimo, svarbu apskaičiuoti, kiek pamatai turi būti įgilinti. Labai dažnai pamatų tipą ir dydį lemia grunto tipas. Plačiai išplitusi klaidinga nuomonė apie tai, kad pamatai turi būti masyvūs ir gilūs, todėl juos pakloti sunku ir brangiai kainuoja.

Kiek gruntas įšąla, priklauso ne tik nuo geografinės vietos padėties, bet ir nuo gruntinių vandenų. Temperatūrai tapus minusine, drėgnas gruntas peršąla, ledu tampantis vanduo išsiplečia maždaug 10 proc. ir dėl to vyksta grunto plėtimasis. Žiemą gruntas tarsi mėgina išstumti pamatus iš žemės ir, atvirkščiai, mėgina įtraukti pavasarį, kai tirpsta ledas. Kadangi skirtingose pamatų vietose tai vyksta nevienodai, gali prasidėti pamatų deformacijos ar net atsirasti įskilimų. Besiplečiantis gruntas gali pakelti net ir visą pastatą, tačiau skirtingose sklypo vietose skirtingu intensyvumu. Norint užkirsti kelią šiam procesui, reikia tinkamai išlieti pamatus.

Visi gruntai skirstomi į dvi grupes: besiplečiančius gruntus ir nesiplečiančius. Besiplečiantiems gruntams priskiriami molingi, smėlingi (smulkaus ir dulkinio smėlio), stabiablokiai gruntai, kuriuose yra daugiau kaip 15 proc. molio priemaišų. Smulkaus smėlio drėgnas gruntas vadinamas plaukiojančiu ir ant tokio statyti negalima. Stambiablokiai gruntai su smėlio priemaišomis, stambaus ir vidutinio stambumo žvyringas smėlis, kuriame nėra molio priemaišų, priskiriami prie nesiplečiančių. Statant pastatą ant besiplečiančio grunto visada reikia atsižvelgti į norminį peršalimo lygį (žymima h).

Gruntus taip pat galima skirstyti ir pagal tipą į:

  1. uolinius gruntus, kurie yra ypač tvirti, nesispaudžia, atsparūs vandeniui ir šalčiui, neišplaunami ir nesiplečiantys. Pamatus galima kloti tiesiai ant jų, tačiau tokie gruntai mūsų kraštuose labai reti.
  2. stabianuolaužiniai, su nedidesnėmis kaip 2 mm priemaišoms taip pat yra geras pagrindas, jei guli tankiai susiglaudę ir jų neplauna vanduo.

Smėlio gruntus sudaro dalelytės nuo 0,1 iki 2 mm. Jie skirstomi į žvirgždėtus, stambius, vidutinio stambumo ir dulkinius. Stambesnis ir švaresnis smėlis gali atlaikyti didesnį svorį ir tolygiai paskirstytas yra puiki pastato atrama.

Stambianuolaužiniai ir smėliniai gruntai (išskyrus dulkinius), gerai praleidžia vandenį, todėl užšaldami nesiplečia, pamatus galima įgilinti mažai, bet ne mažiau 0,5 m nuo žemės paviršiaus.

Molinguose gruntuose (smėlio ir molio mišinys) yra labai smulkių dalelyčių (mažiau negu 0,005 mm), kurios turi daugybę kapiliarių, todėl lengvai sugeria vandenį. Tokie gruntai greitai peršlampa ir atšalus orams labai plečiasi.

Ganėtinai dažnai klojami pamatai, kurių pagrindas yra žemiau h lygio, tačiau tokia konstrukcija efektyvi tik tada, kai pats pastatas yra ne mažiau kaip 2 aukštų ir statytas iš plytų ar blokelių. Jei namas bus medinis ar iš dujų silikato blokelių, plėsdamasis gruntas vis tiek gali sukelti deformacijas, tačiau dabar jų priežastis bus trintis. Be to, lengvų namų atveju gilaus pamato nešančiosios savybės išnaudojamos daugiausia 20 proc., o 80 proc. medžiagų ir lėšų, skirtų nulinio ciklo įrengimui, eikvojamos tuščiai. Lengviems namams yra kitas variantas: kloti pamatus tiesiai į peršąlantį grunto sluoksnį, tačiau aukščiau, negu teka gruntiniai vandenys. Atskirais atvejais naudojama konstrukcija primena tvirtus rėmus, kurie kiekvieną pavasarį „plaukioja" kartu su namu. Be to, toks metodas, palyginti su giliais pamatais, leidžia sutaupyti apie 50-80 proc. betono ir reikalauja 40-70 proc. mažiau darbo sąnaudų.

Renkantis aikštelę statyboms, vertėtų rinktis vietą su nesiplečiančiu arba mažiausiai besiplečiančiu gruntu. Jis peršalimo lygyje, kuriame bus klojami pamatai, yra vienalytis. Prieš klojant pamatus reikėtų paruošti pagalvę iš nesiplečiančio grunto (smėlio, žvirgždėto smėlio ir pan.). Pagalvė drėgname grunte veiks kaip drenažas. Jei pamatai nebus gilūs, pagalvė gali būti ir įsprausta, ir patiesta paviršiuje.

Virš pamatų ir hidroizoliacijos, kuri saugo pamatus nuo kapiliarinės drėgmės, eina ne žemesnis kaip 0,5 m cokolis. Jis ruošiamas iš nehidroskopinės medžiagos - butobetono, natūralaus akmens ar gelžbetonio.

Nulinį ciklą užbaigia aplink visą namą einanti maždaug 1,5 m pločio su nuolydžiu į lauko pusę apygrinda, sauganti pamatus nuo kritulių ir gruntinių vandenų. Apygrindą sudaro trys sluoksniai: minkštas suplūktas molis, skalda arba skaldytos plytos ir cementas arba asfaltas.

Neįgilinti arba mažai įgilinti pamatai

Mažai įgilinto pamato konstrukcinę schemą reikia sudaryti tik apskaičiavus galimas gruntinio pagrindo deformacijas. Šios deformacijos turi būti mažesnės už leidžiamas pasirinktos konstrukcijos namui, todėl antžeminė namo dalis vertinama ne tik kaip apkrova, bet ir kaip aktyvus konstrukcijos elementas: standesnio statinio mažesnės sąlyginės gruntinio pagrindo deformacijos. Namo sienų medžiaga tiesiogiai susijusi su grunto plėtimusi: mažesniam yra didesnis sienojų pasirinkimas. Viena išimtis - jei gruntas nesiplečiantis, galima kloti pigiausius mažai įgilintus pamatus - stulpinius. Sienojai privalo būti tik mediniai. Juostiniai pamatai atlaikys plytinę apdailą ar dujų silikato blokelių sienas. Jei gruntas linkęs plėstis, po pamatais teks įrengti išlyginamąją aikštelę. Abiem atvejais namo pagrindas neturėtų būti didesnis kaip 8x8 metrų. Jei gruntas vidutinio ar didelio plėtimosi, sienos galės būti tik medinės. Beje, rastinį namą bus galima statyti tik naudojant blokus su monolitiniu pagrindu. Kitu atveju namas turės būti karkasinis.

Kokie bus juostiniai pamatai, priklauso nuo grunto plėtimosi. Jei gruntas labai plečiasi, galima naudoti tik monolitinį gelžbetonį arba tarpusavyje tvirtai sujungtus gelžbetoninius blokus. Jei vidutiniškai - monolitinį betoną arba sumūrytus betoninius blokus, jei silpnai - monolitinį betoną, laisvai sudėtus blokus, butonobetoną arba cementinį gruntą. Jei gruntas plečiasi vidutiniškai arba labai, juostiniai pamatai turi sudaryti vientisą tvirtą rėmą. Jei pastato sienos pasirodys per mažai standžios, reikia numatyti ir gelžbetonines juostas perdangų lygyje. Taip pat reikia įvertinti gruntinio vandens lygį, nes jam kylant grunto plėtimasis stiprėja. Šį efektą susilpnina sutankintas pamato pagrindas. Sutankinimas padidina grunto tvirtumą. Tokį pat efektą galima pasiekti įkalus į gruntą stulpus, tačiau stulpinius pamatus tikslinga naudoti tik mediniams namams. Taip pat iš molio galima sukurti nuo vandens apsauganti ekraną, kuris neleistų prasisunkti vandeniui į peršalimo zoną ir apribotų gruntinio vandens patekimą ant pamatų. Drėgnose ar šlapiose vietose reikia dirbtinai pažeminti gruntinio vandens lygį. Nulinio ciklo, priklausomai nuo namo ploto, įrengimas užtrunka nuo 5 iki 30 dienų.

Įgilinti pamatai

Jei namas bus sunkus, pamatus vertėti daryti gelžbetoninius, o padas turėtų būti žemiau grunto peršalimo lygio. Tik tokia konstrukcija užtikrins pastato stabilumą, tolygiai paskirstys apkrovą ir gruntas deformuosis simetriškai. Tai neleis pamatams persisukti ar išsikreivinti. Geriausias variantas - ištisinė gelžbetoninė plokštė po visu namu, kuri yra ir pamato pagrindas, ir rūsio grindys. Aišku, tokia konstrukcija sudėtingiausia ir brangiausia, tačiau nebereikia ruošti atskiro plataus pado ir ypač storos pamato sienos. Nulinis ciklas tęsiasi 45-90 dienų.

Nužymėjus būsimo pamato vietą, iškasama duobė. Pamatus reikia lieti iškart, nes gruntas gali susipurenti arba jį paveikti krituliai. Molinguose gruntuose įrengiamas ne mažesnis kaip 10 cm betoninis pagrindas arba dviejų sluoksnių hidroizoliacija, kad gruntas nesugertų cemento pieno ir vėliau pamatai nesusiurbtų kapiliarinės drėgmės. Jei gruntas smėlingas, hidroizoliacija tankinama, daroma žvirgždo pagalvė, o šioji užpilama bitumine mastika, išliejam plokštė ir vėliau - pamatas. Prieš liejant betoninę plokštę patiesiamas armatūrinis tinklas. Jei šiame lygyje planuojama įrengti baseiną, tai jo indą ir komunikacijas reikia išlieti dar iki pradedant formuoti rūsio sienas.

Pigiau kainuotų monolitinės rūsio sienos, jos turi būti ne plonesnės kaip 30 cm. Rūsio sienų hidroizoliacijai dažniausiai naudojamos tepamos bituminės mastikos arba klijuojamas hidrostikloizolas. Toks būdas pigesnis, bet ir kokybė prastesnė.

Poliniai pamatai

Poliniai pamatai turi savo privalumų. Jų naudojimas gerokai sumažina žemės darbų apimtis (80 proc. lyginant su juostiniais pamatais), sumažina medžiagų sąnaudą (betono - 40 proc.), nereikia ruošti pagrindo ar žeminti aukštų gruntinių vandenų.

Poliai gali būti mediniai, gelžbetoniniai, plieniniai ir kombinuoti.

Priklausomai nuo darbų pobūdžio poliai skirstomi į stovus, kurie galais remiasi į kietą gruntą, ir kabančiuosius polius, kurie laiko pastatą dėl trinties tarp polio sienelių ir grunto.

Pagal gamybos metodą ir įkasimą į gruntą poliai skirstomi į kalamus, kurie sukalami pagaminti, ir suleidžiamus, kurie gaminami pačiame grunte (išgręžtuose kanaluose). Suleisti poliai jungiami monolitiniu gelžbetoniniu arba surenkamomis grotelėmis. Poliniai pamatai yra viena progresyviausių, tačiau dar mažai įsisavinta, nulinio ciklo konstrukcijų rūšių.

Kaip pamatų klojimą padaryti pigesnį?

Ką daryti, jei norisi pakloti gilius pamatus, o trūksta lėšų? Yra speciali technologija, leidžianti patiems arba profesionalų padedamiems ir be papildomos įrangos įrengti patikimą konstrukciją, kai juostinio stulpinio pamato padas bus giliau negu peršalimo lygis. Tarp stulpo ir grunto reikia palikti 10-15 cm oro tarpą plėtimosi kompensavimui, kitaip pamato stulpas žiemą gali suirti. Šis tarpas užtikrins, kad pamatas minimaliai kontaktuos su sušalusiu gruntu ir sumažės šilumos nuostoliai. Kiek užtruks nulinio ciklo darbai, sunku pasakyti, bet šiuo atveju juos galima bet kada sustabdyti.

Keli patarimai

  1. Jei samdote darbininkų, sutartyje su rangovu reikia numatyti jo atsakomybę už galimas papildomas išlaidas, kurių reiks, jei darbai bus atlikti blogai. Kita vertus, jei visus darbus atliks viena ir ta pati organizacija, susitarti turėtų būti paprasčiau ir galima mėginti tartis dėl mokėjimų už atliktus darbo etapus.
  2. Jei tranšėja pamatui kasama ekskavatoriumi, ją vertėtų padaryti 10-20 cm aukštesnę negu reikia, o vėliau reikiamą kiekį nukasti rankomis. Tai sumažins pamato pado sėdimą ir užtikrins jo sandaresnį prigludimą prie grunto.
  3. Nulinio ciklo darbai paprastai vykdomi pavasarį ir vasarą, tačiau mažai įgilinto pamato kloti ant peršalusio grunto negalima. Esant minusinei temperatūrai galima naudoti tik specialų betoną ir jį šildyti iki pat stingimo pradžios.
  4. Jei grunte gausu gruntinio vandens, prieš liejant pamatą pagalvės medžiagą reikia apsaugoti nuo galimo užliejimo. Tam ji apdorojama jungiamąja medžiaga arba izoliuojama nuo vandens polimerine plėvele.
  5. Neapkrautas nulinis ciklas žiemą bus stumiamas intensyviau negu pamatai, ant kurių stovės bent „dėžutė", todėl ją reiktų sumontuoti dar tais pačiais metais.
  6. Pirmaisiais metais apygrinda verčiau palikti dviejų sluoksnių, neužpiltą skiediniu arba asfaltu. Pagal jos iškrypimą pavasarį bus galima įvertinti nulinio ciklo konstrukcijos teisingumą ir atliktų darbų kokybę.


Hidroizoliacija

Pamatai sudaro apie 20 proc. namo kainos, o išlaidos hidroizoliacijai sieks tik 1-3 proc., tačiau klaidos ar nekokybiškas darbas ateityje gali pareikalauti gerokai daugiau išlaidų, todėl vertėtų iškart pasirinkti tinkamą hidroizoliaciją.

Pagal paklojimo būdą ir veikimo principą hidroizoliacija skirstoma į tepamą, klijuojamą, įsiskverbiančią, montuojamą.

Taip pat gaminami greitai kietėjantys mišiniai avarinių pratekėjimų remontui, sanuojamieji tinkai, hidrofobizuojamieji mišiniai, kurie betoną ir plytas padaro atsparesniais drėgmei, antidruskiniai, antigrybeliniai ir pan. priedai.

Montuojama hidroizoliacija

Apsaugoti pamatus nuo gruntinės ir išorinės drėgmės yra būtina ir tai galima padaryti keliais būdais.

Vienas hidroizoliacijos būdas - apsauginių ekranų sukūrimas. Nuo seno tam naudojamas sutankintas paprastas molis (40-50 cm. sluoksnis). Kiek geresnis variantas yra betonitinis molis, nes jis saugo pamatus būdamas 1-2 cm. storio. Betonito sluoksnis įspaudžiamas tarp dviejų kartono arba geotekstilės lapų. Kartoninis lukštas eksploatacijos metu suyra, o visas įžemintas paviršius tampa apsuptas molio. Naujausias gaminys - polimerinės geomembranos. Jų privalumai: ilgaamžiškumas, atsparumas agresyviai aplinkai, atsparumas konstrukcijų deformacijai ir grunto judėjimui. Ekraną sudaro drobė su apvaliais 8 mm dydžio spygliais ir filtruojamoji tekstilė. Tekstilė apsaugo sistemą nuo gruntinių dalelyčių patekimo, o apvalūs spygliai yra kaip vandens nutekamieji kanalai, kuriais filtruotas vanduo suteka į drenažinę sistemą. Toks sprendimas užkerta kelią pastato sėdimui, garantuoja gerą sienų hidroizoliaciją ir apsaugo pagrindo plokštes nuo kapiliarinio vandens. Tiesa, drenažiniai ekranai efektyviai veikia tik kartu su drenažine sistema ir nustoja funkcionuoti, kai gruntinio vandens lygis pakyla aukščiau nutekamųjų vamzdžių.

Tepama hidroizoliacija

Nuo seno pamatų apsaugai naudojamas bitumas - įprasta, paprasta ir nebrangi medžiaga, tačiau reikia nepamiršti šios medžiagos trūkumų - eksploatacijos laikas neviršija 6 metų. Bitumas elastingumą praranda ir trapus tampa esant nulinei temperatūrai. Prasidėjusios deformacijos baigiasi įtrūkimais. Danga suplyšta arba atšoka. Be to, darbas su karštu bitumu nėra labai malonus ir netgi pavojingas.

Naftos bitimo trumpalaikiškumas leido rinkoje atsirasti rimties konkurentams - sintetinės smaloms (polimerams). Taip pat gaminamos bituminės-guminės ir bituminės-polimerinės mastikos, tepamos šaltos.

Tepamai hidroizoliacijai priskiriamos ir cementinės-polimerinės mastikos, kurias sudaro sausas cemento ir mineralinių priedų mišinys. Mišinys užpilamas vandeniu, specialia jungiamąja emulsija arba polimerų vandens dispersija. Dėl cemento šie mišiniai gerai sukimba su pagrindu. Plastifikuojantys priedai užtikrina, kad medžiaga gerai laikysis net tik ant standžių, bet ir ant deformacijų ir vibracijų veikiamų paviršių. Apsaugantys nuo vandens jungiamieji komponentai patenka į pagrindo poras ir užsandarina jas. Tepamos hidroizoliacijos sluoksnis - 1-3 mm.

Paprastai tepama hidroizoliacija naudojama siekiant apsaugoti pamatus nuo kapiliarinio (iš vidaus) ir nuo gruntinio (iš lauko) vandens.

Klijuojama hidroizoliacija

Jos nuo vandens sauganti danga daroma iš ruloninio arba plėvelinių hidroizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos klijuojamos naudojant vandeniui atsparias mastikas. Populiariausi: ruberoidas, tolis, pergaminas. Šios medžiagos sugeria vandenį, pūva, nepasižymi ilgaamžiškumu. Pamažu jas keičia naujos kartos hidroizoliacinės medžiagos: izoelastas, izoplastas, mostoplastas. Šių ruloninių dangų gamybai naudojamos sintetinės medžiagos.

Statybininkai pažymi, kad naujos kartos ruloninė hidroizoliacija patikima ir ilgaamžė, tačiau ją sunku patiesti. Reikia kruopščiai paruošti paviršių - negali būti didesnių kaip 2 mm nelygumų, pagrindas turi būti sausas, gruntuotas bitumine emulsija, o pati hidroizoliacija turi būti užklijuota labai kruopščiai. Jei tokia hidroizoliacija bus naudojama iš išorės, reikia ją apsaugoti nuo galimų mechaninių pažeidimų.

Įsiskverbianti hidroizoliacija

Tepama cementinė hidroizoliacija sudarė sąlygas atsirasti įsiskverbiančioms medžiagoms. Įsiskverbiančios medžiagos gaminamos iš cemento, chemiškai aktyvių priedų ir specialiai smulkinto smėlio. Naudojamos siekiant sumažinti betono kapiliarinį pralaidumą. Priedai kartu su kapiliarine drėgme per atviras poras patenka po pagrindu, kur veikdamos kartu su betono sudėtinėmis dalimis sukuria kristalines formas. Poros gerokai sumažėja ir tai sumažina vandens patekimą. Be to, sienos nepraranda galimybės kvėpuoti. Hidroizoliacijos sluoksnis gali būti 1-3 mm. Šias medžiagas galima naudoti ir pastato viduje, ir išorėje. Geriausiai šis būdas tinka šviežiam betonui. Jei remontuojamas senas, užsiteršęs betonas, jo paviršių reiktų gerai nuvalyti, kad atsivertų keliai prie kapiliarų sistemos. Tiesa, tik šepetėlio šiuo atveju neužteks, teks naudoti specialią aparatūrą.

Pamato šiluminė izoliacija

Yra atvejų, kai pamatams, medžiagoms ir hidroizoliacijoms išleista nemažai pinigų, o, tarkim, rūsyje vis tiek drėgna. Dėl to gali būti kaltas kondensatas, kuris dėl drėgno oro susikaupia ant šaltos sienos, todėl rūsio sienas iš išorės reikia pašiltinti, o viduje būtinai įrengti vėdinimą. Galima sienas tepti specialiu poringu „šiltu" tinku, kuris sumažins garų kondensavimąsi ant šaltų sienų. Šiandien dažniausiai pamatai šiltinami kietomis putų polistirolo plokštėmis.

Pabaigai

Matome, kad pamatų tipų ir jų apsaugos gausa leidžia teigti, kad universalaus būdo, tinkamo visiems, nėra. Kiekvienu konkrečiu atveju pamatus ir jų hidroizoliaciją ir šilumos izoliaciją reikia parinkti atsižvelgiant į pastato ir aplinkos ypatybes. Siūlome negalvoti vien tik apie standartinius pasiūlymus, nepagailėti laiko ir sukurti nuosavą kompleksinę pamatų klojimo ir jų apsaugos sistemą.

 

Pamatais vadinama pastato požeminė konstrukcija, kurios pagrindinė funkcija - perimti visas pastato apkrovas ir perduoti jas pastato pagrindui.

Išsirinkęs sklypą ir gavęs visus reikiamus leidimus žmogus namą pradeda nuo pamatų. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastatą,todėl būtina atlikti grunto tyrimus, priklausomai nuo to, sužinome, kuriame gylyje geriausia juos atremti.

Individualių namų statyboje dažniausiai naudojami, gręžtiniai arba juostiniai pamatai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Žemėje išgręžiama skylė, į kurią įleidžiamas armatūros karkasas ir užpilamas betonas.

Norintiems name turėti rūsį, klojami  juostiniai pamatai ,tai  gana brangu, prisideda daug žemės darbų, reikia taisyklingai įrengti hidroizoliaciją,ventiliaciją, ir daugybę kitų darbų , kurie užima daug laiko. 

Būtina atlikti grunto tyrimus

 Pagrindinės klaidos klojant pamatus iškyla dėl neištirto grunto. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastatą. Dažnai tenka matyti sutrūkinėjusias mūrinio namo sienas. Tai atsitinka dėl sėdančių pamatų. Norint išvengti tokių netikėtumų, reikia apskaičiuoti namo svorį ir grunto tvirtumą.

Kiekviena medžiaga, specialistų teigimu, smėlis, molis ar priemolis, turi konkrečias atsparumo savybes, todėl būtina atlikti grunto tyrimus. Priklausomai nuo to, ar namas karkasinis, mūrinis ar medinis, skiriasi jo konstrukcijų svoris. Nustačius grunto atsparumą, galima sužinoti, kokį svorį jis gali atlaikyti. Projektuotojas, atlikęs skaičiavimus, nustato ne tik vietą, kurioje geriausia atremti pamatus, bet ir būtiną pamato įgilinimą.

Izoliacija ir drenažas

Iš grunto tyrimų rezultatų tampa aišku, kokiame aukštyje yra gruntiniai vandenys. Jeigu sklype gruntinis vanduo aukštai, o žmogus vis tiek nori turėti rūsį, padaryti gerą izoliaciją sudėtinga. Norint išvengti drėgmės, patartina ne tik gerai izoliuoti sienas ir grindis, bet ir sumontuoti drenažą, kuris nuveda gruntinius vandenis į šoną. Anksčiau žmonės dažnai statydavo namus patys ir vėliau vargdavo dėl nuolat drėkstančio rūsio. Šiandien reikėtų ne vadovautis senelių metodais, o pasitarti su profesionalais. Namo projektuotojas privalo iš anksto numatyti galimas problemas ir rasti išeitį.

Pamatų tipai

Pamatai būna trijų tipų: gręžtiniai, poliniai ir juostiniai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Jie dažniausiai klojami statant individualius, ypač karkasinius, namus. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Žemėje išgręžiama skylė, į kurią įleidžiamas armatūros karkasas ir užpilamas betonas.

Norintiems name turėti rūsį, klojami surenkami juostiniai, iš blokelių montuojami pamatai. Pamato tvirtumui užtikrinti dedama pamatų plokštė, o ant jos montuojami blokeliai. Jei gruntas netvirtas, reikėtų kombinuotų pamatų - ant gręžtinių dėti juostinius.

Vieni iš tvirčiausių pamatų - poliniai. Į žemę iki 10-12 metrų gylio yra kalami poliai, suteikiantys ne tik atramą, bet ir sutankinantys gruntą. Kai kur gręžtiniai pamatai dėl tam tikrų grunto savybių negali užtikrinti tvirtumo, tokiu atveju kalami poliai, tačiau tokie pamatai yra ganėtinai brangūs.

Projektuojant namą, reikia iš anksto apsispręsti, koks jis bus, ir apskaičiuoti pamatų tvirtumą, nes vėliau gali būti per vėlu. "Jei pasistatę mūrinį namuką vėliau norėsite prie jo pastatyti priestatą, didelė tikimybė, kad sienos dėl skirtingo pamatų tvirtumo ims trūkinėti. Tokiu atveju reikėtų kasti duobę iki pamato apačios ir įtempti armatūrą į jau esamą pamatą, - patarė V.Plenta. Jeigu daromi gręžtiniai pamatai, reikėtų sujungti monolitines pamatų sijas. Jei rūsyje sugalvojote įsirengti baseinėlį, reikėtų apsispręsti prieš jį statant, nes gali neatlaikyti pamato konstrukcija. Pamatai yra apskaičiuojami tik tam tikram gyliui. O baseinas būna arba žemiau, arba pamatų lygio".

Pamatai, jų įrengimo konstrukcijos ir principai

Įrengiant požemines konstrukcijas, neišvengiama vienokių ar kitokių žemės darbų, dažnai sudėtingų, ypač kai inžinerinės geologinės sąlygos neįprastos. Dažnai kyla nemažai techninių problemų, kai reikia žeminti vandens lygį, stiprinti gruntą, įrengti antifiltracines užtvaras ar atlikti kitus panašius darbus.
Pamatų statyba, kitaip negu antžeminės, keičia gruntinę aplinką: kasamas ir pilamas gruntas, dirbant nuolat su juo kontaktuojama. Šių darbų dažnai neįmanoma atlikti be žalos aplinkai. Žalos didumas priklauso nuo statybos darbų pobūdžio.

Atliekant požeminius darbus, ypač kai tenka žeminti vandens lygį ar įrengti dirbtinius pagrindus, gali įgriūti žemės paviršius, atsirasti plyšių žemėje, pasitaiko grunto nuošliaužų, nuogriuvų, žemės paviršiaus įdubų, kuriose, jei nepadaromas nuotėkis, laikosi vanduo. Pakeitus paviršiaus reljefą, nes iškasamas ar užpilamas gruntas pakeičia žemės paviršiaus lygį, lietus ar tirpstančio sniego (ledo) vanduo nuplauna viršutinį žemės sluoksnį (dirvožemį). Kai gruntas intensyviai kasamas ar lyginamas, vežamas dirvožemis ar gruntas, vėjo veikiamos žemės dalelės išsisklaido (vėjo erozija). Dėl to blogėja dirvožemio struktūra. Kai gruntas kasamas ar gręžiamas, kai dirba žemsiurbės ar hidromonitoriai, atsirandantis purvas nuteka į statybvietės aplinką. Statybvietė dažnai tampa aplinkos teršėja. Todėl ypač svarbu dar prieš statybos darbų pradžią prognozuoti galimą aplinkos keitimo pobūdį bei to keitimo pasekmes ir numatyti priemones, kurios padėtų apsaugoti ir išlaikyti kuo natūralesnę gamtinę aplinką aplink statybvietę.
Pamatų įrengimo darbai yra labai specifiški, dažnai sudėtingi, be to, jiems sunku pritaikyti standartinius statybos darbų technologijos variantus, todėl šiems darbams paprastai sugaištama daugiau laiko negu antžeminės dalies darbams.
Kai gruntas stabilus, požeminės statinio dalies įrengimo darbai paprastai atliekami atviroje duobėje. Kai gruntas nestabilus, įrengti požemines konstrukcijas atviroje duobėje dažnai būna neracionalu ir neekonomiška. Tokiais atvejais kalami poliai arba įrengiami gilieji pamatai: į gruntą įleidžiami kesonai, šuliniai, daroma tranšėjinė siena.
Pagrindiniai pastatų požeminės dalies laikantieji elementai yra pamatas ir jo pagrindas, požeminės dalies sienos, perdangos, įvairūs kanalai ir kt. Nuo to, ar gerai šios konstrukcijos įrengtos, ar jos patvarios ir stabilios, priklauso viso pastato būklė.
Pagrindas - tai gruntas, laikantis pastato konstrukcijų ir kt. apkrovas. Pagrindų būna natūralių ir dirbtinių. Natūralus pagrindas - tai natūralios nesuardytos struktūros gruntas. Dirbtinis pagrindas - tai gruntas, kurio dalis pakeista kitu, tinkamesniu, gruntu arba esamo grunto savybės pagerintos įvairiais grunto stiprinimo būdais.
Pamatas - tai konstrukcija, perduodanti kitų pastato konstrukcijų apkrovą pagrindui. Jei požeminėje pastato dalyje yra patalpos, pamatas dar yra ir atitvarinė konstrukcija.
2. Pastato pagrindo įrengimas
Pastato dirbtiniam pagrindui įrengti ir stiprinti yra įvairių technologijų, kurios pasirenkamos pagal grunto savybes, pastato ar statinio tipą bei apkrovas. Dažniausi dirbtinio pagrindo įrengimo būdai: grunto tankinimas, gruntinių pagalvių įrengimas, grunto stiprinimas įšvirkščiant į jį tirpalą ar skiedinį, užšaldant gruntą. Tankinama, kai pagrindo gruntas yra poringas, suspaudžiamas - purus smėlis, liosinis, silpnas molinis, piltinis ir kai kurie kiti gruntai.

Pagrindas dirbtinai stiprinamas tada, kai reikia padidinti grunto gilesnių sluoksnių laikomąją galią arba mažinti vandens filtravimąsi. Stiprinama injektuojant į gruntą įvairių medžiagų (cemento, negesintų
kalkių skiedinio, bitumo, skystojo stiklo, įvairių dervų). Į gruntą gręžiant ar kalant įleidžiami injektoriai, pro kuriuos su slėgiu į dispersinio grunto poras ar uolienos plyšius švirkščiamas parinktos medžiagos suslėgtas tirpalas, kuris kietėdamas sujungia grunto daleles.

Įrengiant pagrindus gali atsirasti defektų. Dažniausiai apkrovą laikančio pagrindo stiprumas sumažėja dėl to, kad pernelyg ilgai paliekamos iškastos duobės. Dėl to pagrindas gali perdrėkti ar perdžiūti, o esant neigiamai temperatūrai - ir peršalti. Todėl patartina iškastose duobėse kuo greičiau įrengti pamatus, o įrengtus - nedelsiant užpilti gruntu. Kad į duobę nepritekėtų vandens ir jis neišplautų grunto, paviršinį vandenį būtina nuleisti grioviais. Pagrindus gali sugadinti mechanizmai, transportas, ypač jei gruntas labai šlapias. Grunto struktūrą ardo veikiančių mechanizmų dinaminės apkrovos. Sprogdinimas taip pat gali pakenkti pagrindams. Kai reikia žeminti gruntinio vandens lygį, gali būti išplautos grunto dalelės ir taip deformuotas pagrindas.
Pagrindas gali būti gadinamas ir tada, kai neteisingai atliekami darbai. Pavyzdžiui, gruntas kasamas žemiau projektinio lygio, gruntai netinkamai stiprinami arba prastai tankinami, netinkamai užpilami pamatai. Pagrindams taip pat gali pakenkti ir kiti žemės darbai, dirbami šalia iškastos duobės ir t.t.


3. Pastato pamatų įrengimo technologijos principai

Pamatų konstrukcijos būna labai įvairios. Skiriamos pagal paskirtį, apkrovos dydį, inžinerines, geologines, gamybines bei kitas sąlygas. Stulpiniai pamatai būna su platesniu padu arba be jo, daromi po kolonomis. Gali būti surenkamieji arba monolitiniai, montuojami atvirose duobėse arba betonuojami gręžduobėse. Juostiniai pamatai gali būti surenkamieji arba monolitiniai, įrengiami po sienomis ar kolonų eilėmis. Jei po pastatu daromas rūsys, juostiniai pamatai kartu yra ir rūsio sienos. Kryžminiai juostiniai pamatai įrengiami po kolonomis ant nevienodo ir nestabilios struktūros grunto. Plokštiniai pamatai paprastai įrengiami po visu pastatu. Plokštė gali būti lygi arba briaunota. Dėžiniai pamatai - tai monolitinė kesoninė plokštė; jie tinka, kai pamatų apkrovos didelės. Masyvieji pamatai būna monolitiniai betoniniai ar gelžbetoniniai. Jų forma ir matmenys priklauso nuo įrenginio ar mašinos, kuri montuojama ant to pamato. Tokie paprastai būna dūmtraukių, televizijos bokštų, presų pamatai. Rėminis pamatas - tai standus rėmas, kurio stovai įstatomi į atraminės plokštės lizdą ir standžiai sumonolitinami. Poliniai pamatai įrengiami tuo atveju, kai pastatai ir įrenginiai statomi ant silpno pagrindo. Jie taip pat apsaugo nuo vandens pritekėjimo, grunto nuošliaužų ir pan. Gręžininiai pamatai taip pat daromi po kolonomis, statant antifiltracines užtvaras bei įlaidines sienas ir pan. Didelio skersmens gręžininiai pamatai gali perimti dideles koncentruotas daugiaaukščių pastatų apkrovas. Kevaliniai pamatai daromi po įvairiais statiniais ir įrenginiais, kai inžinerinės geologinės sąlygos sudėtingos. Kevalai gali būti surenkamieji gelžbetoniniai arba metaliniai, jų skersmuo iki 4,5 m. Gramzdinamieji šuliniai tinka statant didelių matmenų giluminius apvalaus, stačiakampio, elipsinio skerspjūvio statinius. Šuliniai grimzta nuo savos ir papildomos masės, taip pat specialiomis priemonėmis mažinant trinties jėgas tarp gramzdinamojo šulinio sienelių ir grunto. Kesonai naudojami tais atvejais, kai darant pamatus, į duobę priteka daug vandens, kurio neįmanoma pašalinti įprastais gruntinio vandens šalinimo metodais.
Pamatų konstrukcijų ypatumai turi esminę įtaką jų įrengimo technologiškumui, kurį įvertinti galima įvairiais metodais. Vienas iš metodų - sutartinis pamato sudėtingumo koeficientas, įvertinantis pamato formą, sunaudotų medžiagų kiekį ir išlaidas. Pamatų technologiškumas R apskaičiuojamas taip:

R=k0×k1×k2×k3×k4;
čia k0 - koeficientas, apibūdinantis pamato tūrio užpildymą (priklauso nuo tuštumų tūrio ir įdubų pamato masyve); jis randamas pagal formulę:
k=Vp/V;
čia Vp - pamato tūris pagal išorinius matmenis, t.y. su tuštumomis, V - pamato medžiagos tūris;
k1- koeficientas, rodantis, kiek pamato paviršiaus ploto tenka 1 m3 betono:

k1=fr/f;
čia fr - paviršiaus ploto santykis su pamato betono tūriu m-1, f- tas pats etalono santykis (pavyzdžiui, galima imti 10 m-1);
k2 - koeficientas, rodantis armavimo laipsnį:


k2=1+qa/150;

čia qa - armatūros kiekis kg/m3;
k3 - koeficientas, rodantis inkarinių varžtų kiekį pamate:

k3=1+qv/20;
čia qv - inkarinių varžtų kiekis pamate kg/m3;
k4 - koeficientas, rodantis įdėtinių detalių kiekį pamate:

k4=1+qi/32;
čia qi - įdėtinių detalių kiekis pamate kg/m3.
Kartais pamatų geometrinė forma būna labai sudėtinga, todėl šio koeficiento ribos įvairių pramonės šakų pastatams yra gana didelės - R = 1,24-35.
Šioje metodikoje nėra koeficiento, įvertinančio darbo sąnaudų poreikį, nors tai irgi rodo įrenginio technologiškumą. Darbo sąnaudų poreikį, nors ir netiesiogiai, apibūdina kiti skaičiuojamieji koeficientai, turintys įtakos darbo sąnaudoms: pamato forma, armavimo lygis, inkarinių ir įdėtinių detalių kiekis. Technologiškumo vertinimas koeficientu R yra supaprastintas, nes ne visai tiksliai rodo tikrąjį technologiškumą, tačiau priimtinas, kadangi nėra kitos geresnės metodikos.
Pamatų įrengimas atvirose duobėse. Atvirose duobėse pamatai dažniausiai daromi gyvenamiesiems namams, pramoniniams ir kitokiems pastatams, jei gruntas tam tinka. Pamatai paprastai daromi iš monolitinio ir surenka-mojo betono ar gelžbetonio. Rečiau naudojamos kitos medžiagos.
Pamatų duobės kasamos įvairaus gylio, pagal grunto savybes ir aikštelės padėtį - su vertikaliomis arba šlaitinėmis sienelėmis. Jei sienelių šlaitai dėl kokių nors priežasčių nėra tvirti arba šalia yra statinių, šlaitus reikia sutvirtinti, kol duobėje nepradėti statybos darbai. Tvirtinama atraminėmis sienomis, poliais, inkarais ar kitomis priemonėmis (3.1 pav.).
Kai gruntas silpnas arba kasama pamatų duobė yra arti pastatų, sienelėms sutvirtinti naudojami įlaidai su spyriais, inkarais, metaliniai ,,Larseno", Z raidės pavidalo ir kt. Kai kada sienelės sutvirtinamos cementavimu arba laikinai - užšaldymu.
Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų pamatai dažniausiai daromi su rūsiu, tačiau būna ir be rūsio.

 Pamatų hidroizoliacija

Tepama hidroizoliacija

Ši hidroizoliacija naudojama siekiant apsaugoti pamatus nuo kapiliarinio ir nuo gruntinio vandens. Vienas iš paprasčiausių vertikaliosios hidroizoliacijos būdas yra padengti sienas bitumo sluoksniu (smalavimas), bet šis būdas taikomas kai gruntas yra smėlis. Jeigu grunte yra molio ar kokios drėgmės tada reiktų taikyti geresnes hidroizoliavimo medžiagas. Bitumas yra nebrangi, paprasta medžiaga, turinti savų trūkumų: trumpas naudojimo laikas, prie nulinės temperatūros jis tampa netąsus, trapus, plyšta, atšoka, beto darbas su šia medžiaga gan pavojingas. Tepamai hidroizoliacijai priklauso ir bituminės- guminės, bituminės- polimerinės mastikos, cementinės polimerinės mastikos. Cementinės- polimerinės mastikos, sudarytos iš sauso cemento ir mineralinių priedų gerai sukimba su pagrindu todėl tinka ir ant judrių paviršių. Tepamos hidroizoliacijos sluoksnis yra nuo 1-3mm.

Klijuojama hidrizoliacija

Klijuojamos hidroizoliacijos danga yra daroma iš ruloninių arba plėvelinių hidrizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos klijuojamos naudojant atsparias vandeniui medžiagas. Tai dažniausiai yra ruberoidas,tolis, pergaminas. Deja šios medžiagos nėra labai patvarios, todėl galima jas pakeisti naujomis ruloninėmis hidroizoliacijomis, kurios yra ilgaamžiškesnės, bet čia reikia gerai paruošti paviršių. Jei ji bus naudojama iš išorės, tada ją dar reikia apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų.

Įsiskverbianti hidroizoliacija

Viena iš naudojamų plėveliių pamatų hidroizoliacijai yra IZOPLAST. Jos panaudojimas yra pamatinių sienų bei pastatų sienų apsaugai nuo kapiliarinės drėgmės, vietoj,, lieso betono" naudojamam sluoksniui, pastatams vandeniui nepralaidžios izoliacijs įrengimui. Ši medžiaga atspari drėgmei, puvimui, irimui, plyšimui, lūžimui, patvari susijungime su skiediniu.

 

Skaityti toliau...
 
ieskau.lt
arch.lt
miroda.lt
 
 
© UAB "STATYTOJAS" 2004, Įmonės kodas: 301489846. PVM kodas: LT100003950911.
Namo inžinerijos ir interjero centras "NIC" Minijos g. 42, LT-91197 Klaipėda.
Tel.: (8*46) 259 891, Faks.: (8*46) 382 282, Mobilus: (8*655) 11 471.
Vilniuje: Žalgirio g. 106, Mobilus: (8*614) 33 763.