Perdangos

Perdangos - tai horizontalios pastato konstrukcijos, skirstančios pastatą į aukštus. Perdangos riboja aukštus ir esančias juose patalpas iš viršaus ir apačios (atitvėrimo funkcija) ir kartu laiko savo pačių, žmonių, įrangos ir kitų daiktų, esančių pastate, svorį (laikymo funkcija). Be to, perdangos yra labai svarbios pastato erdvinio standumo atžvilgiu: nuo jų priklauso ar pastato forma išliks nepakitusi veikiant įvairioms apkrovoms.

Pagal išdėstymą perdangos skirstomos į tarpaukštines, pastogines, cokolines ir apatines.
Perdangos, skiriančios gretimus aukštus ir atliekančios tiek laikymo, tiek atitvėrimo funkcijas, vadinamos tarpaukštinėmis. Jų viršutinėje pusėje klojamos grindys, o iš apačios tarpaukštinės perdangos sudaro lubas žemiau esančioms patalpoms.
Viršutinį aukštą nuo pastogės skiriančios perdangos - pastoginės. Prie jų paprastai tvirtinamos lubų detalės.
Cokolinės perdangos atriboja rūsį nuo gyvenamosios zonos, o tos perdangos, kurios skiria žemutinį aukštą nuo grunto vadinamos apatinėmis.
Dar būna ir mansardinių perdangų. Jos yra naudojamos dviaukščiuose ir mansardiniuose namuose. Mansardinės gali atlikti pastoginių perdangų funkcijas.
Reikėtų pabrėžti, jog tarpaukštinių ir cokolinių perdangų apkrovos yra dvigubai didesnės, negu pastoginių.
Atskiromis atramomis vadinamos statramsčiai (stulpai arba kolonos), laikantys perdangas, stogą, o kartais ir sienas ir perduodantys jų apkrovas pamatams.
Perdangos gali remtis tiesiai į kolonas arba į specialias sijas, išdėstytas tarp kolonų. Šios sijos ir kolonos sudaro vadinamąjį vidinį pastato karkasą.
Perdangos tipo pasirinkimas priklauso nuo pastato konstrukcijos ir paskirties, o taip pat ir nuo apkrovos lygio. Apskaičiuojant apkrovas, atsižvelgiama į baldų, žmonių, santechninės ir kitos įrangos svorį. Pastovi apkrovos sudedamoji dalis - pačios perdangos svoris.
Paprastai norint įrengti tarpaukštines perdangas dviaukščiuose ir mansardiniuose namuose, būtina montuoti jose santechnines komunikacijas. Norint nutiesti vamzdyną, naudojamos metalinės arba vinilinės įvorės, kurių vidinis skersmuo turi būti didesnis nei vamzdžio.
Pagal naudojimo būdą perdangos skirstamos į sijines ir plokštines. Dėl įrengimo paprastumo ir gerų termoizoliacinių savybių, sijinės perdangos dažniausiai yra naudojamos individualių namų statyboje. Tokios perdangos pagrindas - gaminamos iš spygliuočių ir lapuočių medžių arba plieninės sijos, kurios remiasi į laikančiąsias sienas. Sijų skerspjūviai priklauso nuo angos pločio ir atstumo tarp jų.
Mūrinių, betoninių arba šlakbetoninių pastatų statyboje yra naudojamos gelžbetoninės perdangos. Jos pasižymi patvarumu, ilgaamžiškumu ir atsparumu ugniai, tačiau turi pernelyg didelį lyginamąjį svorį. Todėl tikslinga jas naudoti tik kaip cokolines.
Yra skiriamos monolitinės ir surenkamos gelžbetoninės perdangos.
Monolitinės gelžbetoninės perdangos įrengiamos tuo atveju, jeigu veikia stiprios, dinaminės apkrovos (pvz. visuomeniniuose ar gamybiniuose pastatuose). Taip pat monolitinės konstrukcijos reikalingos tada, kai būtent perdangos užtikrina pastato erdvinį standumą, kai pastatas turį tokią sudėtingą formą, kad tipinės surenkamųjų perdangų konstrukcijos negali būti panaudotos.
Gyvenamuose namuose dažniausiai naudojamos surenkamos perdangos - unifikuotos surenkamosios gelžbetoninės plokštės.