Šiandien didžioji dalis namų savininkų labiau vertina mūro sienas. Dažnai tai lemia suvoki­mas, kad mūro siena – tai saugu, patikima ir ilgaamžiška. Praeityje vyravusius medinius namus gana greitai, ypač dideliuose miestuose, išstūmė mūrinė statyba. Ir tai buvo dėl la­bai aiškios priežasties – gaisrų. Praeityje Šiauliai kelis kartus nukentėjo nuo didelių gaisrų, tad naujus namus jau statė mūrinius, kurių dalis ir šiandien džiugina mūsų akis.

Šiais laikais mūro siena skiriasi nuo sienos, pastatytos prieš kelis šimtus metų. Didėjant šil­dymo išlaidoms, CO2 emisijai, mūro sienos konstrukcija per pastaruosius 40 metų stipriai pasikeitė. Pradėtos mūryti sienos su oro tarpu, kuris vėliau būdavo užpildomas šilumos izo­liacija, dar vėliau atsirado tinkuojamosios ir vėdinamosios sienų sistemos.

Dabar kalbame apie labai sandarias ir gerai apšiltintas sienas, per jas šilumos nuostoliai yra minimalūs. Tokią sieną sudaro gerokai daugiau medžiagų: mūras (plytų ar blokelių), ši­lumos

izoliacija, apsauga nuo vėjo (vėdinamosiose sienose), tvirtinimo elementai ir apdaila. To­dėl norint, kad moderni siena būtų nedegi ir ilgaamžė, visų ją sudarančių medžiagų pasirin­kimas yra ypač svarbus.

Neorganinė žaliava

„Paroc“ akmens vata ir plytos ar blokeliai yra pagaminti iš neorganinės kilmės, todėl viena kitą papildančių medžiagų. Keramikos, silikato, akytojo betono, keramzitbetonio plytų ar blokelių mūras yra neorganinės kilmės medžiaga, gaminama iš gamtoje natūraliai randa­mų žaliavų: molio, kalkių, smėlio ir vandens.

„Paroc“ akmens vata taip pat yra gaminama iš natūraliai gamtoje randamų vulkaninės kil­mės uolienų: bazalto, gabro, olivino ir dolomito. Tad šios medžiagos puikiai papildo viena kitą. Nedegi mūro siena ir nedegi akmens vatos plokštė – tai svarbiausios sienos dalys. Jos dažniausiai yra mažai matomos ar iš viso nematomos, tačiau jų teikiama nauda juntama vi­są pastato gyvavimo laiką.

Nedegi medžiaga

Medžiagos degumo savybės priklauso nuo žaliavos, iš kurios ji gaminama. Kaip jau minė­ta, keramikos, silikato, akytojo betono ar keramzitbetonio mūro sienos yra iš nedegių plytų ar blokelių, tad jos yra nedegios ir atitinka A1 degumo klasę. Kai sienos apšiltinamos degio­mis medžiagomis, jos klasifikuojamos B s-1 d0 ar net žemesne gaisrine klase. Todėl no­rint, kad ir apšiltinta mūro siena atitiktų saugiausią ugnies požiūriu A1 klasę, reikia rinktis nedegią šilumos izoliaciją bei nedegias sienos apdailos medžiagas.

„Paroc“ akmens vata, kuri gaminama iš nedegios žaliavos – uolienų, pasižymi itin aukšta (apie 1000 °C) lydymosi temperatūra. Todėl jos gaminiai, nepadengti jokia danga, yra pri­skiriami saugiausiai A1 degumo klasei.

Ilgaamžiškumas

Taisyklingai įrengtos mūro sienos ilgaamžiškumas nekelia abejonių ir tai yra, ko gero, vie­nas svarbiausių kriterijų mūrą pasirenkant kaip laikančiąją sienos konstrukcijos dalį. Visos sienos ilgaamžiškumui didelės įtakos turi visos tokioje konstrukcijoje panaudotos medžia­gos, taip pat ir šilumos izoliacija. Akmens vatos pagrindinės savybės – šilumos laidumas ir degumas – laikui bėgant, taip pat nesikeičia, todėl sienose sumontuota akmens vatos šilu­mos izoliacija savo funkciją atlieka tol, kol stovi pastatas.

Statybos metu dėl technologinių procesų ir gamtinių sąlygų mūro sienoje susikaupia nema­žai drėgmės. Sieną apšiltinus vandens garams laidžiomis medžiagomis, per pirmąjį šildy­mo sezoną ji išdžiūsta. Jei termoizoliacinė medžiaga yra mažai laidi vandens garams, tai tam tikromis sąlygomis iš patalpų pro sieną migruojanti drėgmė gali kauptis prieš termoizo­liacinę medžiagą esančiame sienos sluoksnyje. Dėl to pablogėja sienos šilumos izoliacijos savybės, sumažėja kai kurių sienos medžiagų stipris, didėja deformacijos. Visa tai kenkia pastato konstrukcijoms, sumažėja jų ilgaamžiškumas.

Kvėpuojančios ir sausos sienos

„Paroc“ akmens vatos gaminiai gerai praleidžia vandens garus. Tai reiškia, kad sienų šiltini­mo ar pastatų eksploatavimo metu į akmens vatą patekusi drėgmė laisvai juda į išorę ir pa­sišalina per sienos apdailą arba vėdinamąjį oro tarpą, tad sienos visada bus sausos ir šil­tos. Žmonės tai vadina kvėpuojančiomis sienomis. Vandens garų judėjimas nekeičia ak­mens vatos šiluminių ir eksploatacinių savybių. Tai labai svarbu užtikrinant pastato konst­rukcijų ilgaamžiškumą ir geresnes patalpų mikroklimato sąlygas.

Individualių namų sienoms šiltinti Lietuvoje plačiai paplitusi tinkuojamoji sistema, kai prie mūro sienos klijuojama šilumos izoliacija, ant kurios yra įrengiama tinko apdaila. Tokioje sistemoje šilumos izoliacijos matmenų stabilumas tampa ypač svarbus.

Pastato sienos vasaros metu nuo saulės įkaista iki 70 °C ir daugiau. Jei šilumos izoliacija deformuojasi dėl temperatūros pokyčių, tai tinko apdailos sluoksnis gauna papildomų įtem­pių, o laikui bėgant, jame gali atsirasti plyšių, į kuriuos gali patekti vanduo. Per keletą tokių atšalimo–atšilimo ciklų (žiema–vasara) tinko sluoksnis suaižės, per atsiradusius plyšius tarp šilumos izoliacijos plokščių padidės šilumos nuostoliai. „Paroc“ akmens vatos plokštės yra stabilių matmenų, veikiamos temperatūros, jos nesideformuoja ir išlaiko savo formą. Ši išskirtinė akmens vatos gaminių savybė leidžia pasirinkti ir tamsių spalvų tinko apdailą.

Eksploatuojant pastatą, dėl temperatūros pokyčių tarp šilumos izoliacijos plokščių neatsi­ras plyšių, tinko sluoksnis išlaikys pradinę būklę.

Pagrindiniai mūrijimo principai: ką pamatuoti ir kada „kirpti“?

  Patyrę mūrininkai juokauja, kad jų profesija panašiausia į siuvėjo. Esą pagrindinis principas išlieka tas pats – devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą kirpti. Tačiau kažkodėl vis tiek būna kreivų sienų. Kad taip nebūtų, reikia žinoti ir sekti pagrindinius mūrijimo principus.

Skaičiuoti pradėti nuo pasiruošimoNors kreivos sienos yra mūrijimo pasekmė, ne mažiau svarbus visas pasiruošimo procesas, prasidedantis nuo medžiagų užsakymo. Pirmiausia, svarbu deramai suskaičiuoti, kiek reikės blokų, kad vėliau netektų patirti arba trūkumų, arba didelių perviršių. Norint suskaičiuoti blokų skaičių užtenka elementarių matematikos veiksmų, tačiau derėtų atkreipti dėmesį ir į keletą kitų skaičių. Pavyzdžiui, monolitinių kosntrukcijų plotą, galintį lemti blokų perviršį. Lygiai taip pat norint nesusidurti su trūkumu, derėtų pirkti iki 5 proc. daugiau blokų, nes dalį jų reikės pjauti.

 Išsirinkus blokus tenka galvoti apie skiedinį. Nors gali būti naudojami ir cementiniai, kalkiniai, moliniai skiediniai, dažniausi yra sudėtinis cemento–kalkių skiedinys arba plonasluoksnis skiedinys. Kokį skiedinį pasirinkti, priklauso nuo blokų tipo. Tikslių matmenų silikatiniams ar akyto betono blokams tinkami ir plonasluoksnis, ir paprastas bendros paskirties skiedinys. Keraminiai ar keramzitiniai blokai turėtų būti mūrijami tik su cemento–kalkių (bendros paskirties) skiediniu.Skaičiuojant, kiek skiedinio reikės, verta turėti omenyje, kad mūrijant sienas cemento–kalkių skiediniu tradiciškai formuojamas 10-12 mm storio skiedinio siūlių, o su plonasluoksniu skiedinių – vos 2-3 milimetrai. Be to, prieš pradedant mūryti, reikėtų įsitikinti, kad pagrindas (pamatas) švarus ir lygus. Jei pamatas nėra lygus, koks turėtų būti, jį reikia išlyginti bendros paskirties skiediniu.Be to, svarbu pasiruošti ir gerą skiedinį, kad šis nenutekėtų. Tai ypač aktualu tuomet, kai mūrijama trisluoksnė siena tarp išorinio mūro sluoksnio ir termoizoliacijos paliekamas apie 20-30 mm oro tarpas, sienos vėdinimui. Nepašalinus iš siūlių išlindusio skiedinio, numatytame oro tarpe nevyks ventiliacija, kaip numatyta ir jame gali pradėti kauptis drėgmė. Drėgmė gali patekti į šilumą izoliuojančią medžiagą ir pabloginti termoizoliacines jos savybes.Prieš pradedant mūryti reikia ant pagrindo pakloti hidroizoliacinę plėvelę, nepraleidžiančią drėgmės iš pagrindo (pamato) į sieną. Paprastai rekomenduojama specialiai tam skirtą elastingą, profiliuotą paviršių turinčią plėvelę, pusantro centimetro platesnę nei sienos storis.

 Svarbu oras ir susikaupimasMūrijimas labai priklausomas nuo oro sąlygų, ypač oro temperatūros. Mūryti reikia oro temperatūrai esant 5-30 laipsnių šilumai, o jei mūrijama žiemą, derėtų pasirūpinti specialiais priedais skiediniui, kad šis neužšaltų. Taip pat galima naudoti jau paruoštą gamyklinį skiedinį, skirtą mūryti šaltuoju metu laiku. Tačiau net šiltuoju metų laiku pabaigus darbą sumūrytas sienas reikėtų kaip įmanoma geriau apsaugoti nuo aplinkos poveikio – kritulių, saulės kaitros. Tai galima padaryti sienas uždengus. Taip pat mūrijimo darbus apsunkina ir didelė kaitra. Perdžiūvusius blokus, plytas sudėtinga mūryti, todėl prieš pradedant darbus rekomenduotina mūro gaminius sudrėkinti.Esant tinkamoms oro sąlygoms ir pasiruošus gamtos netikėtumams prieš pradedant darbus reikia blokus nusivalyti, kad jie nebūtų riebaluoti, apdulkėję ar kitaip. Pirmiausia, blokus reikėtų kloti ant skiediniu padengtų kampų, o visoje sienoje atsiradusius tarpus užpildyti arba pjaustomais blokais arba termoizoliaciniu skiediniu, jei tarpas nedidelis. Be to, mūrijant reikia blokus teisingai orientuoti pagal įlaidų išdėstymą, naudojant statybines virves ir guminį plaktuką išlyginti juos.Atkreiptinas dėmesys, kad dažniausia horizontalios siūlės skiedinio sluoksnis, jei reikia sudrėkinus ankstesnėje eilėje paklotų, perkaitusių blokų paviršių, klojamas per visą sienos storį be pertrūkių (padengiant visą bloko paviršių). Vietoje pilnai padengiamo bloko yra galimybė formuoti skiedinio juostas, tačiau tai galima daryti tik tuo atveju jeigu tai leidžia daryti statiniai mūro skaičiavimai. Šiuo klausimu būtina pasitarti su projektuotoju. Tuo tarpu į vertikalias siūles tarp blokų skiedinys nededamas, pakanka blokų įlaidų.

Pagrindinės taisyklės lemia tvirtumąVisgi pagrindinė taisyklė yra labai paprasta ir matoma tiesiog pasižiūrėjus į bet kurią teisingai sumūrytą sieną – svarbiausia, kad kiekvienos eilės blokai ar plytos perdengtų žemiau esančių plytų eilės vertikalę. Taip visa siena įgaus monolitiškumo efektą. Jei siena būtų sumūryta „stulpeliais“, didesnės apkrovos gali ją suardyti.Žinoma, šiuolaikiniai sprendimai ir architektūriniai sumanymai kelia didelius „iššūkius“ mūrinėms konstrukcijoms. Dėl to dažnai mūras stiprinamas armuojant mūrines konstrukcijas. Dažniausiai armuojamos horizontalios skiedinio siūlės. Galime išskirti dvi mūro armavimo priežastis: armavimas siekiant padidinti mūro stiprį ir armavimas siekiant apriboti plyšių susidarimą ir vystimasi. Tose konstrukcijose, kurios armuojamos siekiant padidinti mūro stiprį, armatūros tinklelių galai turėtų išsikišti iki 3 milimetrų vienoje iš vidinių mūrinių plokštumų, nes taip kontroliuoti armavimą bus paprasčiau. Tai yra ypatingai svarbu, todėl armavimo tinklų tipą ir jų kiekį privalo numatyti inžinierius projektuotojas. Siekiant kontroliuoti plyšių atsiradimo galimybę dėl aplinkinių konstrukcijų (perdangų, pamatų ir t.t.) deformacijų, vietinio gniuždymo poveikio bei horizontalių jėgų poveikio mūrines konstrukcijas reiktų armuoti konstruktyviai.Mūrijimo darbus dažnai „vainikuoja“ – monolitinis vainikas, apjuosiantis laikančiąsias namo sienas ir dar labiau sutvirtinantis statinį. Tačiau monolitinis vainikas yra būtinas ne visada. Tai priklauso nuo pastato architektūros, o ar vainikas reikalingas, sprendžia pastatą projektuojantis inžinierius.

 


 

Tvirto mūro kelias medžiu ir moliu grįstas

Šiandien mūriniai namai yra natūrali mūsų aplinkos dalis. Statyboms pasirinkus mūrą, galima įgyvendinti nestandartinius projektus ir netikėčiausius dizaino sumanymus. Mūrui galima taikyti ir ekologiškas medžiagas. Gera žinia ta, kad mūrinių namų apdailai tinka daug kas: fasadinės plytos, dekoratyvinis tinkas, medinės dailylentės, pakabinamoji apdaila ir kt. Atrodytų, mūras yra stabili nekintama vertybė. Bet ar taip buvo visada? Ir kas nauja šioje srityje?

Gediminas rado Lietuvą medinę, o paliko mūrinę?Kai dauguma šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos techniką, Lietuva šioje srityje tik žengė pirmuosius žingsnius. Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje plytų gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip XIII a., laikomas krašto pagoniškumas ir atsiribojimas nuo krikščionybės, skatinusios mūrinių šventovių statybą ir medžiagų inovacijas. Vis dėlto, mūras ilgainiui pradėtas naudoti gynybos tikslais. Tokią netipišką raidą lėmė krikščioniškų ordinų agresija, nes medinės pilių konstrukcijos nebetenkino karinių poreikių, kai mūras užtikrino modernius gynybinius statinius. 

Iki šiol mokslininkai nesutaria, kada tiksliai mūsų šalyje atsirado pirmieji mūro statiniai, o pagrįsti teiginiui, kad juos paliko Mindaugas, stinga duomenų. Užtat patikimai datuojamos seniausia Gedimino laikų Senųjų Trakų, taip pat Krėvos ir Vilniaus pilys. 1253 m. minima Ordino Klaipėdoje pastatydinta pilis, o 1361 m. – Kauno pilis. Vėliau pradėjo dygti ir mūrinės bažnyčios, kai, norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas pasikvietė mūrininkų iš užsienio, žadėdamas krikštytis ir siūlydamas įvairių lengvatų. Jo laikais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje pakloti seniausių mūrinių pastatų pamatai (pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves datuojami 1327 m.). O valdžioje esant Vytautui įvyko didžiulis „civilizacinis šuolis“. Dar vėliau susiformavo ir pasididžiavimo vertas Vilniaus barokas.

 Pirmosios mūrinės „kregždės“Lietuvių gentims mūras ir plytos nebuvo gerai žinomos – tą įrodo ir Kernavėje rasta iš gabaliukų suklijuota vienintelė plyta, datuojama XIII a. pab.–XIV a. pradžioje. Ji, kaip manoma, buvo naudota ne pagal paskirtį, o stulpui paremti. Tą patvirtina ir garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytautas Levandauskas, už knygą „Lietuvos mūro istorija“ 2016 m. pelnęs Lietuvos mokslo premiją. Kiti archeologiniai, architektūriniai ir net rašytiniai šaltiniai taip pat neginčija šio fakto.Pirmieji mūriniai miestiečių pastatai didžiuosiuose miestuose pasirodė tik XV a. pab.–XVI a. pr. Tikėtasi, kad tokie namai, ypač dengti čerpių stogu, bus atsparesni ugniai. XVII a. ir vėlesniuose dvarų inventoriuose minimas „prūsiškas mūras“, visiems žinomas kaip fachverkas.Karkasinė statyba Klaipėdoje plito nuo XIV a., o Rytų Lietuvoje – tik XX a., tad prie mūro buvo aktyviau pereinama tose vietovėse, kurias galėjo paveikti išsivysčiusios gretimos šalys.Moliniai pastatai Lietuvoje iš pradžių paplito dvaruose, o kaimuose ėmė rodytis tik nuo XIX a. pabaigos. Baigiantis tarpukariui, mūrinių statinių skaičius nesiekė ne 10 %. Molis, kurio statyba suaktyvėjo tarpukariu, dažniausiai nurodomas kaip tarpinė medžiaga, pereinant nuo medžio prie mūro statybos, tačiau molio (o ne mūro) statybą daugiau lėmė ekonominiai veiksniai. Čia didesnis proveržis susijęs su tarpukariu leidžiamomis naujomis statybų taisyklėmis, svarbus ir medžio žaliavos trūkumas – tai vertė ieškoti ne tik pigesnių alternatyvų (pavyzdžiui, molio), bet ir patvaresnių ir technologiškai pažangesnių technologijų – mūro.

 Mūras: įamžintas, įvertintas, toliau egzistuojantisNeseniai Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos Lietuvos mokslo premijos. Vieną iš šešių premijų gavo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas V. Levandauskas už monografiją „Lietuvos mūro istorija“. Knygoje profesorius sudėjo per keturis dešimtmečius trukusius tyrimus surinktą medžiagą apie Lietuvos mūrinės statybos technikos istoriją nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai bene pirmasis leidinys, kuriame statybų amatas nagrinėjamas praktiniu aspektu. Aprašyti skirtingų istorinių ir stilistinių laikotarpių medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų ypatybės. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų eksterjero ir interjero puošyboje, atskiras dėmesys skiriamas keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos technologijos raidos tyrimams.

 Profesoriau, pagerbimas aukščiausiu apdovanojimu – Lietuvos mokslo premija – gal jau paskatino imtis kažkokio ypatingo naujo darbo?Dabar jaučiu didesnį dėmesį. Kolegų, žiniasklaidos, kaimynų, netgi paramos prašytojų... Tai skatina pasitempti. Tačiau premijos laureatui gresia, pasak liaudiško posakio, „užmigti ant laurų“. Jaunam mokslininkui nėra kada, o vyresniam ateina minčių apie užtarnautą poilsį. Kol kas užmigti neleidžia išaugęs dėmesys, be to, yra pradėtų ir nebaigtų darbų. Mūro istorija – tai tik dalis architektūros istorijos, o ji visą gyvenimą mane lydėjo. Turiu sukaupęs daug medžiagos apie architektūros mokslo istoriją, apie Lietuvos architektūros stilistines permainas. Tai lyg ir dvi monografijos. Vieną jau pradėjau rašyti.Iki dienos šviesą išvystant knygai „Lietuvos mūro istorija“, ne tik rinkote medžiagą įvairiuose Europos muziejuose ir bibliotekose, bet ir tyrinėjote mūrą skirtingose Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos, Italijos vietovėse...Daugiausia dirbau Lietuvoje ir Baltarusijoje. Įdomiausia buvo tyrinėti senąsias – Medininkų, Lydos, Krėvos, Vytauto Didžiojo laikų – Trakų, Vilniaus, Gardino – ir kitas Lietuvos pilis. Jos atskleidė įdomių ir savitų statybos technikos bruožų, originalių lauko akmenų ir keraminių plytų derinių. Pavyzdžiui, vadinamąjį „lietuviškąjį mūrą“ Vytauto Didžiojo statydintose pilyse sudaro plytų ir riedulių sluoksniai. Netikėtumų būta ne tik viduramžių statiniuose, bet ir naujausių laikų, netgi XX a. pr., statyboje. Pavyzdžiui, nustebino Stokholmo olimpinio stadiono ir rotušės pastatai, kuriuose plytos surištos archainiu – baltiškuoju būdu. Lietuvoje istorizmo laikotarpiu naudotos senovinės architektūros formos, bet statybos technika buvo įprasta – mūryta grandininiu arba kryžminiu būdu, nesikeitusiu jau nuo Renesanso laikų. Išimčių būta ir Lietuvoje, bet retai. Pavyzdžiui, Paežerėlių bažnyčia vėlyva, o sumūryta gotikiniu būdu.

 Kokius atskirų istorinių ir stilistinių laikotarpių medžiagų ir konstrukcijų specifinius bruožus lietuviai išlaikė iki šių laikų?Mūro specifiniai bruožai būdingi tik konkrečiam laikotarpiui, kitaip nebūtų pažangos. Galima paminėti vieną specifinį ir ilgai išsilaikiusį bruožą – brauktines plytas. Tai keraminės plytos, kurių kloto (didžiajame paviršiuje) daryti specialūs grioveliai – braukos, kad plytos geriau sukibtų su kalkių skiediniu. Tai daryta, norint, kad mūrinys būtų stabilesnis. Negalima teigti, kad kituose kraštuose, kur vystėsi plytų statyba, to nebuvo. Pasitaikydavo – bet tik pasitaikydavo – Lenkijoje ir Vokietijoje. O Lietuvoje tai buvo taisyklė, kurios gana griežtai laikytasi XIV–XVI a. Vėliau brauktinės plytos ėmė nykti, nors katalikų bažnyčių statyboms dar naudotos iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo – XVIII a. pabaigos.

 Savo knygoje rašote: „Spalvingą istoriją Lietuvoje turintis mūras šimtmečius buvo viena patikimiausių ir dažniausiai naudojamų konstrukcijų – jį šiandien galima matyti ryškiausiuose senamiesčių bei naujamiesčių perluose, seniausiose šalies pilyse...“Tyrinėjau Lietuvos mūrą nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiandienėmis konstrukcijomis nesidomėjau, todėl pateikti pavyzdžių negaliu. Galima būtų ieškoti restauruotų pastatų mūro pavyzdžių, kurie geriau išliko nuo sovietmečio, bet nežinau tokių, kurie savo kokybe ir ilgalaikiškumu prilygtų autentiškiems seniesiems...

 Bene geriausiai iš visų lietuvių esate susipažinęs su mūru – ar susidarėte nuomonę, kokie mūro dariniai ar konstrukcijos yra patvariausi?Patvariausios konstrukcijos tos, kurios stabiliausios – tai, be abejo, sienos. Mūrinės perdangos (skliautai) šiais laikais beveik nedaromos, nebent tai būtų restauravimas arba labai specifinis (egzotinis) užsakovo pageidavimas. Apskritai mūro naudojimas šiuolaikinėms statyboms vis labiau tampa egzotika...

 Plytų formatų ir skiedinio sudėties pokyčius nustatėte sukūręs savo paties originalius metodus?Mano tyrimų tikslas buvo sukurti sistemą architektūros paveldui datuoti pagal mūro požymius ir medžiagų specifines savybes konkrečiais laikotarpiais. Tai apčiuopti vizualiai ne visada pavyksta – tenka daryti ir specialius tyrimus. Restauratoriai ir architektūros istorikai dažnai remiasi plytų dydžių lyginamąja analize. Neretai šie parametrai suabsoliutinami arba pridaroma klaidų, kai mūrui naudotos iš kitų senesnių išardytų statinių likusios sveikos plytos. Todėl pirmiausia turėjau sudaryti metodiką, kaip nustatyti tikrąjį plytų formatą iš maždaug 100 išmatuotų plytų. Keraminės plytos nebūna visiškai vienodos, jos gana skirtingai susitraukia džiovinimo ir išdegimo metu, tad tenka tai įvertinti ir teisingai apskaičiuoti dažniausiai pasitaikančius dydžius, pasitelkiant Gauso dėsnį. Architektūros paveldui datuoti neužtenka vien tik pačių plytų dydžių. Ne mažiau svarbūs yra jų santykiai. Ypač svarbus ilgio ir pločio santykis – jis dažniausiai prilygsta 2, tačiau būna ir didesnis, ir mažesnis. Šie nuokrypiai padeda nustatant datą. Plytų dydžius reglamentuodavo dar ir įvairūs normatyviniai dokumentai. Jais remiantis galima atpažinti konkrečios epochos gaminius.Kitas dalykas – mūro skiedinių tyrimai. Lietuvos senojoje architektūroje beveik be išimčių naudotas kalkių skiedinys. Jo sudėtis laikui bėgant keitėsi. Seniausių statinių skiediniai labai riebūs, vėlesni – liesesni, kol pasiekė optimalią ribą. Iš skiedinio cheminės sudėties apytiksliai galima nustatyti kalkių ir užpildo santykius. Kadangi tas santykis nėra labai tikslus, siūliau naudoti nepilną analizę, atsisakant sudėtingiausiai nustatomo silicio dioksido. Tai leido ištirti daug mūro skiedinio pavyzdžių ir sudaryti jų pokyčio diagramas.

 Dėl kokių statybinių klaidų atsiranda mūro konstrukcijų pažeidimų?Lietuvos mūro istorijoje bene daugiausia problemų patyrė XIX a. pradžioje statęs Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesorius Mykolas Šulcas. Jo pastatai dažnai suirdavo, skliautai sugriūdavo. Šiaip buvo gabus architektas ir tuomečio mokslo teorijas gerai išmanė, tačiau praktiškai jam labai nesisekė. Ekspertizės, atliktos dar jam gyvam esant, parodė, kad architektas ne visada reikalavo tinkamos statybinių medžiagų kokybės, neteisingai nuimdavo klojinius, o kartais dėl estetinių poreikių pažeisdavo konstrukcijas.Niekada netyrinėjau keraminių blokelių. Jie atsirado XX amžiuje. Manau, kad tai neblogas gaminys – pagamintas iš natūralios žaliavos, ekologiškas, lengvas.

 Šiandien mūras – tvirtas šilumos garantasMūro sienas galima statyti iš įvairių blokų, mūryti iš granito, klinties akmenų ar iš įvairiausių plytų ir akytojo betono, keramzitbetonio, betono blokelių. Mūrinių namų grupei galima priskirti ir namus, pastatytus pagal statybos iš surenkamųjų elementų technologiją – iš akytojo betono ar betono pagaminti vieno aukšto elementai montuojami statybos vietose. Tvirtos mūrinės konstrukcijos dažniausiai nevaržo statybų. Mūrinius namus galima rekonstruoti pritaikant metalines sijas, kolonas ir pan.Atšiauraus klimato zonoje ypač aktualu tai, kad šiandien tinkamai pastatyti ar renovuoti (apšiltinti) mūriniai namai gali puikiai izoliuoti ir akumuliuoti šilumą, nes įšildytas mūras ir perdangos išlaiko maždaug pastovią temperatūrą net per nemenkus temperatūros šuolius. Šilumos izoliacija priklauso nuo mūrinio namo sienos storio: minimalus išorinės sienos storis turi būti 36–38 cm, o vidinės – net iki 50 cm. Šiluminis namo efektyvumas stipriai priklauso ir nuo pamatų. Jei mūrinis namas šiltinamas pagal principą „mūras–izoliacija–mūras“, šilumos izoliaciją reikia įterpti į pamato vidų.Mūro, betonavimo ir tinkavimo darbus kokybiškai atlikti įmanoma tik tuomet, jei temperatūra nenukrenta žemiau nei 5 laipsniai. Žinotina, kad dėl drėgmės, kuri atsiranda atliekant mūrijimo, tinkavimo ir betonavimo darbus, baigiamuosius statybos darbus reikia pradėti tik jai visiškai išdžiūvus. Laikoma, kad mūriniai namai „sėda“ trejus metus, tačiau jei namas tinkamai pastatytas, šis procesas būna minimalus ir geresnis nei rąstinių namų, išvengiama nereikalingų rūpesčių dėl atsirandančių plyšių, o galimus nežymius sienų įtrūkimus nesudėtinga pašalinti.Kyla klausimas, kas geriau mūrui – plytos ar blokeliai? Faktai rodo, kad norint tinkamai užpildyti ir vertikalius, ir horizontalius tarpus tarp plytų prireiks daugiau skiedinio, statant plytinį namą prireiks daugiau tikslumo, o darbo ir laiko sąnaudos bus didesnės. Mūrijant, pavyzdžiui, akytąsias plytas, į jų ertmes patenka skiedinio – tuomet sienos būna šaltesnės. Tačiau plytos išsiskiria itin geru atsparumu cheminiam ir atmosferos poveikiui, gniuždymui, tai patvari, tvirta medžiaga, dažnai naudojama vidinėms namo sienoms ar išorinei sienų apdailai.Ieškantiesiems ištobulintų šiuolaikinių medžiagų verta rinktis iš blokelių gausos – keraminių, silikatinių, keramzito, akytojo betono (dar vadinamo dujų silikatu). Kiekvienas jų išsiskiria skirtingomis atsparumo drėgmei, šalčiui savybėmis, nevienodu laidumu šilumai. Statybos iš blokelių procesas bus lengvesnis, patogesnis ir greitesnis nei iš plytų.