Svarbiausia - gera izoliacija
Jau daugiau nei dešimtmetį dėl drėgmės rūsyje vargstantis vilnietis Petras Latkauskas "Pastogės" skaitytojams patarė ypač pasirūpinti geromis izoliacinėmis medžiagomis. "Savo namą stačiau dar pertvarkos laikais, kai buvo sunku gauti gerų izoliacinių medžiagų, - pasakojo pašnekovas - Statybininkai pamatus izoliavo tepamu bitumu, bet darbą atliko prastai. Dabar kiekvieną pavasarį rūsyje kaupiasi vanduo, byra tinkas. Ruošiuosi iškalti rūsio sienas plastiko dailylentėmis, kad bent iš dalies išspręsti problemą. Jeigu namas planuojamas su rūsiu, turi būti gera vandens ir šilumos izoliacija".
Jeigu jau pastatytame name pamatas leidžia vandenį, inžinierius statybininkas V.Plenta pataria kloti vidinę hidroizoliaciją, bet ji ne visada padeda. Išeitis - pamatus iš eilės po kiekvieną sieną iš lauko atkasti ir įrengti izoliaciją iš pamato išorės. Tokia procedūra, ypač jei jau sutvarkyta namo aplinka, nėra pati tinkamiausia.
Pasak statybininkų, dabar hidroizoliacinių medžiagų spektras labai platus: bitumo pagrindu pagamintos klijuojamos, tepamos, ritininės medžiagos, plastikinės membranos ir sintetinės geotekstilinės medžiagos, šiltinti naudojamas - polistirenas ir putų polistirenas. Akmens vata dėl sugeriamųjų savybių yra naudojama tik antžeminei pamato daliai šiltinti.
Įšalas - milžiniška jėga
Statybininkai pataria klojant pamatus gerai apskaičiuoti įšalo zoną. Jei ji bus apskaičiuota netiksliai, pavasarį namo sienos gali stipriai pakrypti. Žemės įšalo jėga sukuria milžinišką į viršų nukreiptą stūmimo jėgą, todėl statydami pamatus žmonės kasdavo iki "gero grunto", kuris yra ne kas kita, o neįšąlanti grunto zona.
Kiekvieno grunto įšalo gylis yra skirtingas: smėlis - iki 1,20 m, molis ar priemolis - iki 1,50 m.
Pamatai pirčiai
Parastą medinę pirtį dažniausiai stato ant akmeninių pamatų. Jie gali būti juostiniai arba stulpiniai. Pamatams naudojami skaldyti akmenys, plytos, betonas, mediena, izoliacinė medžiagos.
Pamatų gylis priklauso nuo grunto. Molio ir priemolio grunte, turinčiame savybę išbringti, pamato gylis turi būti 10-25 cm žemiau įšalo gylio. Smėliniame grunte pamato gylis nepriklauso nuo įšalo gylio ir turi būti 0,5 m. Po vidinėmis sienomis gali būti mažesnis, nei po išorinėmis, bet negali būti sekliau kaip 0,4 m nuo žemės paviršiaus.
Juostinius pamatus daro iš gamtinio akmens, užpildant cementu. Galima daryti iš stačiakampio arba trapecijos formos gelžbetoninių ar betoninių blokų. Blokus paprastai deda ant 150 mm sutankinto smėlio pagrindo. Juostinio pamato plotis, priklausomai nuo pirties dydžio ir konstrukcijos, - 250-500 mm.
Stulpinius pamatus paprastai daro kaip atskirus akmeninius ar plytinius 510*510 mm stulpus. Stulpai yra po kiekvienu statinio kampu ir vidinių bei išorinių sienų susijungimo vietose. Kai pirtis labai didelė, tarp pagrindinių stulpų statomi tarpiniai taip, kad tarpai tarp jų nebūtų didesni kaip 2 m.
Pamatų stulpai turi iškilti 200-400 mm virš žemės. Jie išlyginami cemento sluoksniu, ir padengiami dvigubu hidroizoliacijos sluoksniu. Negalima naudoti silikatinių plytų.