Pateikiame informaciją, praversiančią dengiant namus šlaitiniu stogu.

Pastogių įrengimas

Erdvi pastogė naudojama gyvenamosioms arba pagalbinėms patalpoms, t. y. mansardoms, įrengti. Mažiausias pastogės aukštis praėjimo vietose turi būti 1,6 m. Pastogei apšviesti, vėdinti, taip pat išeiti ant stogo įrengiami stoglangiai. Jie išdėstomi vienoje eilėje 1–1,2 m virš perdangos ir vienodais atstumais išilgai stogo. Gegnių skersiniai profiliai nustatomi, atsižvelgiant į atstumą nuo vienos iki kitos, ilgį, stogo nuolydį (pasvirimo kampas) ir išorinės apkrovos dydį. Gegnės daromos iš pusrąsčių arba storų karčių, arba lentų, statomų ant briaunos. Gegnės prie sienų tvirtinamos viela, įmūrijama į mūrą, ir plienine kabe su mūrtašiu. Gegnės būna kabančiosios ir paremtosios. Kabančiosios – tokios, kai angos didelės, bet jose nėra tarpinių atramų. Paprasčiausia kabančiųjų gegnių konstrukcija turi „A“ raidės formą: dvi gegnės sujungtos tarpusavyje horizontaliu skersiniu. Paremtosios gegnės daromos tada, kai yra vidaus atramos arba kapitalinė siena. Atstumas tarp gegnių yra įvairus, priklauso nuo stogo dangos ir gegnių skerspjūvio.

Įrengiant stogo santvarą reikia įvetinti pliusus ir minusus:

+ gaminys tvirtas, patikimas ir sertifikuotas iš kalibruotos medienos;

+ neskiečia sienų į šonus kaip gegnės;

+ nereikia papildomų atramų;

+ greitas sumontavimas;

– didesnė kaina;

– nėra vietos palėpei.

Inžinerinių komunikacijų nutiesimas ir įrenginių montavimas

Neatsižvelgiant į tai, kokia danga būtų uždengtas stogas, vėdinamosios šachtos, deflektoriai, vamzdžiai ir kita inžinerinė įranga, esant galimybei, turi būti stogo kraigo dalyje. Jų praėjimo per stogą vietos turi būti sandarinamos. Stogo sandūros prie sienų ir kitų vertikalių paviršių turi būti patikimai sandarinamos su tuo tikslu pritaikytomis dangomis, kad į stogo konstrukcijas nepatektų vandens. Sandarinamieji sluoksniai ant vertikalių paviršių turi būti užleisti ne mažiau kaip 150 mm ir sandarinami. Antenos ir įvairios atotampos turi būti pritvirtintos prie stogo pagrindo konstrukcijų. Skylės stogo dangoje turi būti sandarios.

Vandens nuvedimo sistemos įrengimas

Namuose su šlaitiniais stogais paprastai įrengiama išorinė vandens nutekėjimo sistema. Įrengiant neorganizuotą vandens nutekėjimo sistemą, susidaro pavojus sudrėkinti išorinę sieną, nes nuo stogo bėgantį vandenį vėjas gali pūsti į sieną. Kad ji nedrėktų, daromi ne mažiau kaip 500 mm pločio karnizai. Neorganizuotoji vandens nutekėjimo sistema leistina ne aukštesniems kaip dviejų aukštų pastatams. Organizuotoji vandens nutekėjimo sistema taikoma dažniausiai iki penkių aukštų pastatams. Tam prie stogo nuosvyros tvirtinami latakai, jungiami prie įlajų, iš kurių vanduo lietvamzdžiais nuteka žemyn. Latakai įrengiami pakabinamieji, karniziniai ir nuosvyrieji. Vandens nuvedimo nuo šlaitinių stogų sistemos turi būti įrengtos taip, kad lietvamzdžiai nuo sienos būtų atitraukti ne mažiau kaip 20 mm. Negalima lietvamzdžių įrengti išorės sienų uždarose nišose. Atstumas tarp lietvamzdžių turi būti pagrįstas skaičiavimais, bet ne didesnis kaip 13 metrų. Lietvamzdžiai gaminami iš 0,5–0,6 mm storio cinkuotos ir polimerais dengtos skardos. Lietvamzdis susideda iš pavienių grandžių, sumaunamų viena į kitą per 50–70 mm. Lietvamzdžių ir stogo latakų skerspjūvio plotas turi būti paskaičiuoti. 1 kv.m stogo tenkantis lietvamzdžių ar latakų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 1,5 kv.cm. Dažniausiai jis yra 105, 140 ar 215 mm skersmens. Įlajos viršutinės dalies skersmuo turi būti 2–2,5 karto didesnis negu vamzdžio skersmuo. Lietvamzdžiai tvirtinami plieniniais griebtuvais, tvirtai įmūrytais į sieną ir išdėstytais kas 1–1,5 metro. Įlaja prie latakų tvirtinama cinkuotąja skarda. Prie sienos lietvamzdžiai turi būti tvirtinami ne didesniu kaip 2 m intervalu. Pakabinamieji stogo latakai turi būti pritvirtinti ne didesniais kaip 900 mm atstumais, o nuosvyrieji – ne mažesniais kaip 700 mm atstumais. Visas nutekantis nuo stogo vanduo turi patekti į įrengtą stogo lataką. Jie turi būti pritvirtinti ir įrengti taip, kad slinkdamas nuo stogo sniegas šių latakų nesulaužytų. Stogo latako išorinis kraštas turi būti ne žemiau kaip 25 mm nuo stogo plokštumos tęsinio. Pakabinamųjų latakų nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 0,28 laipsnio, o nuosvyriųjų – ne mažesnis kaip 2,9 laipsnio. Įrengiant latakus, būtina įvertinti galimas jų deformacijas ir, esant reikalui, įrengti paslankius kompensatorius. Sniego gaudytuvai šlaitiniuose stoguose turi būti įrengti pagal hidroizoliacinės dangos gamintojo instrukciją arba pagal pastato projekte nurodytus sniego gaudytuvų brėžinius. Gaudytuvus būtina įrengti visų nuolydžių skardiniais ir polimeriniais statybos produktais (čerpėmis, profiliuotais lakštais, plastikinėmis skaidriomis dangomis ir pan.) dengtų stogų atbrailose – virš įėjimų į pastatus ir virš kitų žmonių vaikščiojimo zonų, taip pat keraminėmis arba betoninėmis čerpėmis, plaušacemenčio ir kitais panašiais statybos produktais dengtų stogų atbrailose, kai stogo nuolydis viršija 30 laipsnių, – virš įėjimų į pastatus ir virš kitų žmonių vaikščiojimo zonų.

Apsauga nuo apledėjimo

Aplinkos temperatūrai svyruojant apie 0 °C, nutekantis vanduo ima šalti. Be to, sniegas, esant tokiai temperatūrai, tampa itin sunkus. Vanduo skverbiasi į stogą ir ten užšąla, gadindamas konstrukcijas. Kad tai nevyktų, rekomenduojama įsirengti apsaugos nuo apledėjimo sistemą. Ją sudaro šildymo kabeliai, valdymo įranga ir įrengimo priedai. Šildymo kabeliai montuojami ant stogo, į latakus, lietvamzdžius, aplink įlajas. Apsaugos nuo apledėjimo sistemos gali būti įrengiamos bet kokios konstrukcijos stoguose, kur reikia užtikrinti tirpstančio vandens nutekėjimą, esant neigiamai temperatūrai. Apsaugos nuo apledėjimo sistema apsaugo nuo varveklių susidarymo ir galimų žmonių sužalojimų, automobilių apgadinimų, leidžia išvengti fasadų erozijos, stogo konstrukcijų, vandens nutekėjimo elementų gadinimo, apsaugo nuo pavojų, kuriuos kelia sniego sankaupos.

Kiti konstruktyviniai reikalavimai

Pažymėtina, kad šlaitiniams stogams, kitaip nei plokštiesiems sutapdintiems, taikomi ir konstruktyviniai šlaitinių stogų elementų reikalavimai, priklausantys nuo šalies regiono. Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Neringos, Palangos, Plungės, Skuodo, Šilutės, Telšių rajonuose šlaitinių stogų karnizai turi būti išsikišę ne mažiau kaip 700 mm, kitoje Lietuvos teritorijoje – ne mažiau kaip 400 mm. Apšiltintų šlaitinių stogų su vėdinamuoju oro tarpu konstrukcijoje įrengtos garus izoliuojančių ir vėjui nelaidžių statybos produktų jungtys turi būti tarpusavyje suklijuotos arba patikimai sandarinamos kitu būdu. Stogo danga turi būti išsikišusi ne mažiau kaip 40 mm nuo karnizo krašto. Šlaitinių stogų dangoms įrengti naudojamų statybos produktų atsparumas tūriniam šaldymui turi būti ne mažesnis kaip FRE 150. Stogų konstrukcijoms įrengti naudojamų medinių statybos produktų masinis drėgnis turi būti ne didesnis kaip 20 % ir ne mažesnis kaip 8 %.

Vėdinimas

Neapšiltintų šlaitinių stogų pastogės turi būti natūraliai vėdinamos. Pastogei vėdinti dviejose priešpriešinėse stogo pusėse turi būti įrengtos angos. Angų plotas kiekvienoje pusėje turi būti ne mažesnis kaip 1:500 vėdinamos pastogės grindų ploto. Vėdinamo šlaitinio stogo šlaito apačioje (atbrailoje) ir kraige turi būti angos. Šių angų matmenys turi atitikti reglamento 31.2 punkto reikalavimus. Kai vėdinamosioms angoms įrengti naudojamos specialios čerpės arba vėdinamieji kaminėliai, jie gali būti įrengiami antroje eilėje nuo kraigo viršaus arba valminių stogų keterose. Vėdinamuose šlaitiniuose stoguose vėdinamojo oro sluoksnio aukštis turi atitikti reglamento 31.1 punkto reikalavimus. Pastogių vėdinimas – geriausia priemonė nuo saulės radiacijos. Vėdinamieji stogo elementai apsaugomi nuo vandens garų kondensacijos, ypač stogo vidiniai paviršiai. Ilgiau užsilaikiusi kondensacinė drėgmė, atsirandanti žiemą, gali suintensyvinti stogo detalių koroziją ir sudaryti sąlygas medienos grybeliui augti. Efektyviai vėdinama tada, kai langas arba specialios angos orui pritekėti išdėstytos kiek galima žemiau (prie karnizo), be to, priešpriešiniuose šlaituose. Kai pastogė gerai vėdinama ir stogas neprateka, stogo medinės konstrukcijos eksploatuojamos labai ilgai (dešimtis ir net šimtus metų). Visuose šiltuose šlaitiniuose stoguose po banguotos ir profiliuotos skardos, eternito, betoninių, plastikinių, skardos, keraminių čerpių bei po kitomis dangomis virš šiluminės izoliacijos reikia pakloti antikondensacinę plėvelę arba antikondensacinį kartoną, paliekant virš šilumos izoliacijos vėdinamąjį oro tarpą.

Hidroizoliacinės dangos įrengimas

Jei hidroizoliacinės dangos gamintojo dangos įrengimo rekomendacijose nenurodyta kitaip, bituminėmis čerpėmis, banguotais lakštais, lygaus plaušacemenčio arba panašiomis plokštelėmis, čerpėmis, užlankais sujungtais skardos lakštais ir profiliuotos skardos lakštais dengtuose šlaitiniuose stoguose, po minėtomis stogo dangomis turi būti įrengtas ištisinis vandeniui nelaidus sluoksnis. Užlankais sujungtais skardos lakštais, profiliuotos skardos lakštais ir skardinėmis čerpėmis dengtuose šlaitiniuose stoguose ištisinis vandeniui nelaidus sluoksnis turi nesiliesti su šiomis stogo dangomis. Vėdinamų šlaitinių stogų tarpas tarp vandeniui nelaidaus sluoksnio ir stogo dangos turi būti vėdinamas išorės oru.

Prielaidos kokybiškam šlaitiniam stogui įrengti

Pastato stogą veikia ištisas veiksnių kompleksas: stogo savoji masė, sniego apkrova, laikinoji apkrova, atsirandanti eksploatacijos metu (dėl remonto, sniego valymo ir kt.), vėjo apkrova, kuri gali būti skirtingų ženklų (slėgis ir trauka), be to, atmosferos krituliai (lietus, sniegas, kruša), oro drėgmė, saulės radiacija, teigiamos ir neigiamos temperatūros poveikiai.Projektuojant ir įrengiant šlaitinių stogų konstrukcijas, būtina įvertinti šių stogo konstrukcijų sluoksnių naudojimą: garus izoliuojančio sluoksnio, termoizoliacinio sluoksnio, vėjui nelaidaus sluoksnio, vėdinamojo oro sluoksnio, hidroizoliacinio sluoksnio, šlaitinio stogo dangos pakloto, šlaitinio stogo dangos. Atsižvelgiant į stogo konstrukcijas ir naudotus statybos produktus, gali būti įrengiami visi minėti ir kiti būtini sluoksniai arba jų deriniai. Visais atvejais stogo danga turi nepraleisti vandens, būti atspari ugniai, ilgalaikė ir ekonomiška. Lietuvos sąlygomis geriausias gyvenamojo namo stogas yra amžių išbandytas medinės konstrukcijos keturšlaitis arba dvišlaitis stogas su įvairiais jo variantais.

Jei jūsų stogo danga seniai nebuvo atnaujinta ar turite ūkinės paskirties pastatų, kuriuose naujovės neaktualios, greičiausiai rizikuojate, kad vieną dieną iš viršaus pajusite daugiau drėgmės nei tikėtumėtės. Stogo danga prakiursta nedažnai, tačiau tai tampa ypatingai erzinanti problema.

Paprastai vanduo prasiskverbia pro susidėvėjusias, suskilusias čerpes arba pro vietą ant stogo, kur jų trūksta, pro atsilaisvinusių vinių skyles arba pro surūdijusią ar prastai pritvirtintą stogo hidroizoliaciją, esančią aplink orlaides, stoglangius ar kaminus, arba pro stogo plokštumų susikirtimo linijas. Kai vanduo prasiskverbia pro stogo dangą, jis teka per apdangą, stogo gegnes arba lubų viršų tol, kol randa vietą, pro kurią gali imti varvėti. Jei pastaruoju metu oras buvo sausas, ieškokite vandens žymių, dėmių ar medžio išblukimo, kurį paskatino drėgmė. Išjunkite apšvietimą ir pamėginkite surasti skylutę, pro kurią išvystumėte dienos šviesą. Jei tuo metu lyja, jums gal netgi pasisekė - tereikės rasti, pro kur varva lietaus vanduo. Jei niekaip negalite surasti plyšio, galite palaukti sauso oro ir paprašyti draugo padėti jums atlikti "vandens testą". Vienas jūsų turės užlipti ant stogo su vandens žarna, o kitas keliaus į palėpę su kibiru ir ryškiu žibintuvėliu. Esantis palėpėje atidžiai stebi stogą, kol esantis ant stogo jį laisto vandens žarna, pradėdamas nuo pakraigės ir po truputį laistydamas visą šlaitinį stogą, kol vanduo prasiskverbs į palėpę. Kai surasite plyšį, pažymėkite jo vietą.

Štai kaip galite iš polietileninės dangos ir lentos pasigaminti sprendimą varvančiam stogui:

1. Dalinai išvyniokite arba išskleiskite pakankamai tankią polietileno dangą, padengsiančią varvančią stogo dalį nuo pakraigės iki viršaus. Papildomai pridėkite apie 1,2 metro ir nupjaukite peiliu. Apvyniokite vieną dangos galą aplink lentą, kuri yra tokio ilgio kaip dangos plotis, ir pritvirtinkite plastikinę dangą prie lentos. Prispauskite viską antrąja lenta ir sukalkite jas vinimis.

2. Padėkite šį paruoštą „sumuštinį“ prie pakraigės. Įtempkite dangą nuo pakraigės iki kraigo, permeskite ją per kraigą ir apie pusę metro nuleiskite ją žemyn į kitą pusę.

3. Kad vėjas jos nenupūstų, sutvirtinkite dangos galą lentomis, kaip aprašyta pirmame punkte. Tik jokiu būdu neprikalkite jos prie stogo.

Greitas stogo taisymas

Jei žinote, kad stoge yra skylė, galite ją laikinai užlopyti su cinkuotos skardos gabalu.Viena ranka pakelkite pažeistą čerpę ir po ja pakiškite skardą taip, kad ji uždengtų skylę. Gali tekti ištraukti vieną ar kelias stogo vinis iš virš pažeistos čerpės esančios čerpių eilės ir pakišti skardą kuo aukščiau virš skylės, kad vanduo nutekėtų skarda ir nepatektų į skylę.

Ar verta pačiam taisyti stogą? Darbas ant stogo gali būti sudėtingas ir pavojingas. Jei jūsų stogo šlaitas yra gana žemas, esate patyręs, turite būtinus įrankius ir atliksite šį darbą saugiai, galite jo imtis, priešingu atveju stogo remontas - profesionalų darbas.

 

 

Gyvenamosios statybos srityje populiariausi šlaitiniai stogai, tačiau, pasak specialistų, daugiausia ploto Lietuvoje užima plokštieji sutapdintieji stogai. Jais dažniausiai uždengiami visuomeninės paskirties, pramonės įmonių pastatai, sandėliai, dauguma daugiabučių namų, tačiau jau ir individuali gyvenamoji statyba vis dažniau renkasi plokščiuosius sutapdintuosius stogus.

Visi pastatų stogai, tarp jų ir sutapdintieji, privalo būti įrengiami pagal Statybos techninį reglamentą STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“. Reglamente nustatomi projektavimo ir statybos reikalavimai naujų, rekonstruojamų ir kapitališkai renovuojamų pastatų stogams.Pagal reglamentą plokštiesiems neeksploatuojamiesiems stogams priskiriami stogai, kurių nuolydis ne mažesnis kaip 0,7° ir ne didesnis kaip 7°. Įrengiant stogus su nuolydžiu nuo 0,7° iki 1,4°, turi būti naudojami šio nuolydžio stogams specialiai pritaikyti statybos produktai ir konstrukciniai sprendiniai pagal hidroizoliacines gamintojo dangos įrengimo rekomendacijas.

Pastatų stogus veikia daug veiksnių: stogų savoji masė, sniego apkrova, laikinoji apkrova, atsirandanti eksploatacijos metu (dėl remonto, sniego valymo ir kt.), vėjo apkrova, kuri gali būti skirtingų ženklų (slėgis ir trauka), atmosferos krituliai (lietus, sniegas, kruša), oro drėgmė, saulės radiacija, teigiamos ir neigiamos temperatūros poveikiai. Todėl visi stogai turi atlaikyti visas apkrovas ir patikimai apsaugoti nuo atmosferos poveikių. Jie turi neišleisti šilumos žiemą, o vasarą apsaugoti nuo saulės kaitros. Stogai turi nepraleisti vandens, būti atsparūs ugniai ir ilgalaikiai.

Pagal reglamentą, projektuojant ir įrengiant plokščiųjų neeksploatuojamųjų stogų konstrukcijas, būtina įvertinti šių stogo konstrukcijų sluoksnių naudojimą:

1. garus izoliuojančio sluoksnio;

2. nuolydžio formavimo sluoksnio;

3. termoizoliacinio sluoksnio;

4. vėjui nelaidaus sluoksnio;

5. vėdinamojo oro sluoksnio;

6. vandens garų slėgį išlyginančio sluoksnio;

7. papildomų hidroizoliacinių sluoksnių;

8. hidroizoliacinės stogo dangos;

9. hidroizoliacinės dangos apsauginio sluoksnio.

Atsižvelgiant į stogo konstrukciją ir panaudotus statybos produktus, gali būti įrengti visi čia minimi ir kiti būtini, bet čia nepaminėti sluoksniai arba gali būti įrengti atskirų sluoksnių deriniai. Sutapdintųjų stogų laikančiosios konstrukcijos – tai surenkamųjų gelžbetonio plokščių paklotas, padėtas ant sienų, sijų arba santvarų. Tokie denginiai yra nedidelio nuolydžio arba visiškai plokšti, dažniausiai su vidine vandens nutekėjimo sistema. Sutapdintųjų stogų nuolydžiai įrengiami keičiant termoizoliacijos storį arba iš kintamojo sauso smėlio sluoksnio. Kartais paklotas padedamas su nuolydžiu, tada patalpos lubos būna pasvirusios. Paklotams tvirtinti būtina naudoti tinkamus, gamintojo rekomenduotus savigręžius varžtus ir tinkamai juos sumontuoti. Tvirtinti paklotus prie plieninių konstrukcijų galima ne tik tradiciniais cinkuotais savigręžiais varžtais, bet ir automatiškai įkalamomis smeigėmis. Tvirtinti paklotą būtina prie kiekvienos plieninės atraminės konstrukcijos, o vienus su kitais pakloto lapus rekomenduotina tvirtinti kas 30–40 cm.

Žymėjimas

Pastaruoju metu į Lietuvos rinką iš Vakarų bei Rytų Europos šalių ir Amerikos įvežta daug bituminių, polimerinių, hidroizoliacinių medžiagų stogams dengti. Bituminės ir polimerinės bituminės ritininės stogo dangos žymimos numeriu ir sutrumpinta medžiagos formule, kad būtų lengviau orientuotis tarp jų savybių. Kiekvienas komponentas, sudarantis dangą, aprašomas sutartiniais žymenimis. Dangoje esantis pagrindas (armuojamasis sluoksnis) žymimas taip: - stiklūnas – „V“,- poliesterio pluoštas – „PV“,- stiklo audinys – „G“. Šalia esantys skaičiai nurodo medžiagos kvadratinio metro svorį, išreikštą gramais. Jei dangos bituminis dengiamasis sluoksnis modifikuotas, prieš pagrindo žymenį rašoma „PYE“, jei plastifikuotas – „PVP“. Dangoms iš oksiduoto bitumo arba dangoms, kuriose yra nepakankamas polimerinių medžiagų kiekis, užtikrinantis visišką polimerinių bituminių stogo dangų standartų atitikimą, nerašomas joks simbolis. Jei danga prilydomoji, prie sutartinių ženklų rašoma raidė „S“. Jei priklijuojamoji – „DD“. Prie prilydomųjų dangų taip pat nurodomas dangos storis milimetrais – 3, 4 ar 5. Formulės pabaigoje nurodomas pabarsto tipas. Jei jis smulkiagrūdis, rašoma raidė „s“, jei stambiagrūdis arba plokštelinės struktūros (skalūnas), rašoma raidė „b“. Dangos, skirtos ventiliuojamajam sluoksniui sudaryti, prieš formulę žymimos raide „V“. Pavyzdys: PYE-PV-180S4b – tai danga, modifikuota SBS tipo polimerais, jos pagrindas – poliesterio pluoštas, kurio svoris 180 g/m2, danga tvirtinama prie pagrindo prilydant, storis 4,2 mm, iš viršutinės pusės pabarstyta skalūnu.

Priešgaisriniai reikalavimai

Kaip ir kiti stogai, sutapdintasis stogas turi atitikti tam tikrus priešgaisrinius reikalavimus. Bet kurios paskirties I laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogai, neatsižvelgiant į jų aukštį ir gaisrinių skyrių plotą, turi atitikti BROOF (t1) klasės reikalavimus. II laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogai irgi turi būti ne žemesnės kaip BROOF (t1) klasės, jei pastato stogo plotas, neatsižvelgiant į jo aukštį ir gaisrinio skyriaus plotą, didesnis už nurodytą Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 4 lentelėje. III laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogams išorės degumo reikalavimai nekeliami. Jei plokščiasis stogas kartu yra ir patalpos lubos, jam keliami vidaus degumo reikalavimai, atsižvelgiant į patalpos paskirtį, žmonių skaičių, gaisro ir sprogimo pavojingumo kategorijas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad stogo atitiktis degumo klasei vertinama ne kiekvienam statybos produktui atskirai, bet kaip produktų sistema, kurią sudaro: paklotas, šiltinimo medžiaga su garų izoliacija bei hidroizoliacija ir t.t.

Montavimas

Montuojant sutapdintąjį stogą labai svarbu, kad jis gerai priglustų prie sienų. Tai daroma prijungiant ritininę dangą prie parapeto. Jei parapetas žemas, ritininė danga klojama ant parapeto, o jei aukštas – prikalama vinimis prie į griovelį įdėtos medinės detalės. Plokščiasis stogas gali būti vėdinamas ir nevėdinamas. Įrengiant vėdinamąjį stogą, tarp dangos ir termoizoliacijos paliekamas oro sluoksnis, per kurį ir vėdinama. Sutapdintieji stogai su vėdinamaisiais oro tarpsluoksniais gali būti įrengiami bet kokio klimato regionuose. O nevėdinamuosius stogus rekomenduojama įrengti tik ten, kur skaičiuojamoji žiemos temperatūra iki –30 °C. Vėdinamųjų sutapdintųjų stogų oro tarpsluoksnis daromas horizontalus arba su nuolydžiu. Pirmuoju atveju oras juose juda dėl vėjo slėgio, antruoju – stogo kraige įrengus angą arba šachtą, susidaro tarpsluoksnio ir išorinio oro lyginamųjų svorių skirtumas. Vėdinamųjų plokščiųjų neeksploatuojamųjų stogų šiluminei izoliacijai (t.y. tais atvejais, kai termoizoliacinis sluoksnis neapkraunamas) leidžiama naudoti nesuslūgstančius ir tūrio nekeičiančius termoizoliacinius statybos produktus. Šie statybos produktai gali būti klojami laisvai arba, esant reikalui, tvirtinami, kad nenuslinktų.

Hidroizoliacinei dangai ir garus izoliuojančiam sluoksniui įrengti skirtų betoninių paklotų ir išlyginamųjų sluoksnių paviršius turi būti lygus, švarus ir sausas, ištrupėjusios vietos ir plyšiai turi būti užtaisyti. Šių paklotų paviršiuose neturi būti išsikišimų, galinčių pradurti hidroizoliacinę dangą arba garus izoliuojantį sluoksnį. Tarp hidroizoliacinės dangos betoninio pakloto ir virš stogo iškylančių vertikalių paviršių (karnizų, liftų šachtų ir pan.) turi būti palikti ne mažesnio kaip 20 mm pločio deformaciniai tarpai. Hidroizoliacinės dangos arba garus izoliuojančio sluoksnio paklotams įrengti naudojamų termoizoliacinių statybos produktų sujungimai vieni kitų atžvilgiu turi būti perslinkti. Jei klojami keli termoizoliacinių statybos produktų sluoksniai, jų sujungimai gretimų sluoksnių atžvilgiu turi nesutapti. Kryžmiški termoizoliacinių statybos produktų sujungimai, įrengiant sutapdintuosius stogus, neleidžiami.Labai svarbu, kad plokščiajame stoge būtų tinkamai įrengta vandens nuvedimo sistema. Dažniausiai įrengiamas vandens nuvedimo nuo plokščiojo denginio paviršiaus būdas – vidinė vandens nutekėjimo sistema. Ji įrengiama naudojant specialias vandens surinkimo įlajas, kurios sujungiamos su vamzdžių stovais, esančiais pastato viduje. Stovais vanduo nuteka į lietaus kanalizaciją. Vidinė vandens nutekėjimo sistema leidžiama bet kokio aukščio pastatams.Įrengus neorganizuotąją vandens nutekėjimo sistemą, atsiranda pavojus, jog gali sudrėkti išorinė siena, nes nuo stogo bėgantį vandenį vėjas gali pūsti į sieną. Kad ji nedrėktų, įrengiami ne mažesnio kaip 500 mm pločio karnizai. Neorganizuotąją vandens nutekėjimo sistemą leidžiama įrengti ne aukštesniuose kaip dviejų aukštų pastatuose. Organizuotoji vandens nutekėjimo sistema dažniausiai įrengiama iki penkių aukštų pastatuose. Tam prie stogo nuosvyros tvirtinami latakai, jungiami prie įlajų, iš kurių vanduo lietvamzdžiais nuteka žemyn.

 

Patikimas, solidus, ilgaamžis – šiais būdvardžiais stogdengiai paprastai apibūdina čerpinį stogą. Nepaisant to, kad tai tradicinė šimtmečius naudota danga, šiuolaikiniai gamintojai nuolat randa ką pagerinti, o vertinant pagal ilgaamžiškumo kriterijus, čerpe dengtas stogas išlieka ilgiausiai tarnaujančiu. Kodėl nereikia bijoti čerpinės dangos svorio, kada geriau rinktis kitas dangas bei kuo skiriasi betoninės čerpės nuo keraminių čerpių, sužinosite perskaitę šį straipsnį.

Kiekvienas žmogus, pasirinkdamas stogo dangą turi savus kriterijus. Vienam svarbiausia stogo išvaizda, kitam – kaina, trečiam svarbu ilgaamžiškumas, tačiau dauguma stengiasi surasti kompromisą, bei renkasi stogą kuris būtų ir estetiškas, ir ekonomiškas bei ilgaamžis. Vis dėlto, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į jūsų stogo nuolydį. Jeigu minimalus nuolydis yra ne mažesnis nei 14-16 laipsnių, tuomet galite drąsiai rinktis čerpes, priklausomai nuo profilio – skirtingų formų čerpės turi skirtingus minimalius nuolydžius. Tačiau dažniausiai šlaitiniai stogai turi daugiau laipsnių nei minimalus nuolydis, todėl čerpės visuomet išlieka tinkamas pasirinkimas.

Čerpių tipai ir savybės

Čerpės skiriasi tiek savo gamybos būdu, tiek medžiagomis. Egzistuoja dvi pagrindinės rūšys – betoninės ir keraminės čerpės. „Dėl gamybos principų, ir gamybai naudojamų medžiagų betonines čerpes yra paprasčiau pagaminti. Jų nereikia degti, dėl to jos yra pigesnės. Jeigu kalbėtume apie keramiką, tokių čerpių gamybos technologija leidžia padaryti daugiau formų, paviršių, kurie gali būti matiniai, pusiau blizgūs ir labai blizgūs. Tiek vienoms, tiek kitoms čerpėms suteikiama trišdešimties metų garantija. Pagal reikalavimus, čerpės turi atlaikyti 150 šalčio ciklų, tačiau gamintojai tikrina ir keliskart didesnį šalčio ciklų skaičių, todėl kokybiškų čerpių gamintojai yra ramūs dėl savo dangų“, – sako UAB „Monier“, vadovas Eduardas Jurevičius. Vienas svarbiausių rodiklių, kalbant apie čerpių dangą, yra pastarosios ilgaamžiškumas ir jo santykis su kaina. Čerpių kaina priklauso nuo jų rūšies, o tarnavimo laikas pagal garantiją siekia nuo 30 metų, tačiau realiai jis būna kur kas ilgesnis. „Gamintojai atlieka bandymus, kurie užtikrina, kad tarnavimo laikas būtų kur kas ilgesnis, nei suteikta garantija. Anksčiau, tarybiniais laikais, blogai išdegtos čerpės ar plytos trūkinėdavo, nes į vidų patekdavo drėgmės, ji sušaldavo ir ardydavo dangą, tačiau dabar patikimi gamintojai čerpes gamina labai atsakingai“, – pasakoja pašnekovas.

Čerpinės dangos svoris

Vidutiniškai čerpių dangos svoris yra 40 kg kvadariniam metrui. Esminių skirtumų tarp betoninių ir keraminių čerpių svorio nėra, skiriasi tik medžiagos, svoris išlieka daugmaž tas pats. Tiesa, kai kuriais atvejais, keraminės čerpės gali būti sunkesnės už betonines, ir siekti iki 50 kg kvadratiniam metrui. Nors tai yra sunkiausia iš tradicinių dangų, stogdengiai sutinka, jog dangos svoris stogo konstrukcijai įtakos praktiškai nedaro. „Jei statote rąstinį namą, čerpių svoris yra būtina sąlyga ir privalumas, nes stogo danga iš čerpės vienodai suslegia rąstus ir pagreitina susėdimą. Kitu atveju tai įtakos neturėtų turėti – nėra taip, kad žmogus renkasi gegnes pagal stogo dangą. Pagrindinė konstrukcija skaičiuojama pagal patvirtintas europines taisykles – vienas kvadratinis stogo metras turi atlaikyti 160 kg sniego, o jei stogas mažo nuolydžio – sniego apkrovos dar padidėja. Prie to pridėjus dar ir vėjo, pačios konstrukcijos svorį, pamatysite, kad skirtumas tarp dangų, kiek, pavyzdžiui, turi atlaikyti stogas su skarda arba čerpėm, yra minimalus. Stogo dangos svoris nedaro įtakos konstrukcijoms. Svoris yra tik privalumas – kilus audrai, čerpių stogas, tikėtina, atlaikys, kai lengvesnė danga bus nuplėšta greičiau“, – sako E. Jurevičius.

Spalva

Keraminės čerpės gali būti natūralios spalvos, angobuotos bei glazūruotos, betoninės paprastai būna dažomos. Galbūt po dešimtmečio keraminės čerpės kiek patamsės. Viskas priklauso nuo aplinkos – jei čerpes dėsite ant stogo senamiestyje, jos po kurio laiko apdulkės. Jeigu dangą uždėsite ant namo pamiškėje ir jei sąlygos samanoms augti yra tinkamos – jos augs ant daugelio stogo dangų. Glazūruotos, angobuotos čerpės savo spalvos nekeičia. Dažytos betoninės čerpės, būdamos po ultravioletiniais spinduliais per laiką gali šiek tiek nublukti, bet pakitimai tokie nežymūs, kad akiai nepastebimi. Funkcine prasme dažai stogui nieko neprideda, padengimas angoba, galbūt šiek tiek sumažina drėgmės įgeriamumą, bet irgi nedaro labai didelės įtakos.

Stogo dengimas

Nutarę dengti stogus, galite samdyti stogdengį, arba mėginti dengti patys. Bet kokiu atveju dangos gamintojas dažniausiai pateikia instrukciją, kurioje nurodo visas su montavimu susijusias smulkmenas. Kiekvieno stogo dangų gamintojo instrukcijose kai kurie dengimo aspektai gali skirtis, todėl norint tinkamai užsidengti stogą reikia atidžiai perskaityti instrukcijas, arba šį darbą palikti profesionaliems stogdengiams – pinigine prasme tai kainuos daugiau, tačiau sutaupysite laiko ir sumažinsite riziką dėl prasto stogo įrengimo. Įsirengus gegnes, kurios renčiamos pagal konstruktoriaus numatytus dydžius ir apskaičiavimus, tarp jų sudedamos šiltinimo medžiagos ir tiesiama plėvelė. Difuzinė plėvelė yra dedama ten, kur stogas apšiltintas, ji kontaktuoja su vata. O jeigu palėpė yra neapšiltinta, tarkime, senuose pastatuose kaime, tuo atveju tinka antikondensacinė plėvelė. Yra dar vienas variantas, kai naudojamos abi plėvelės – galima naudoti plonesnę, dviejų trijų sluoksnių difuzinę plėvelę – ji atliks vėjo izoliacijos funkciją. Tuomet kalamas ventiliacinis tašelis, virš plėvelės suformuojant oro tarpą, dedama antikondensacinė plėvelė, ir vėl daromas oro tarpas. Tačiau būtina nepamiršti, kad izoliacinės vatos negalima palikti atviros, ji turi būti apsaugota. Iš lauko pusės ji gali būti izoliuota arba difuzine plėvele, arba priešvėjine vata.

Ant įrengtos plėvelės horizontaliai, kryžiuojant su ventiliaciniais tašeliais, daromas grebėstas. Grebėsto žingsnis, atstumas nuo vieno tąšelio iki kito, nėra standartinis ir priklauso nuo to, kokią stogo dangą dedate. Čerpės yra nevienodos ir gamintojai kiekvienoms čerpėms nurodo atitinkamus žingsnius. Čerpių grebėstavimo žingsnis dažniausiai yra kintamas, todėl bet kurį stogo šlaitą galima sugrebėstuoti taip, kad nereikėtų pjaustyti čerpių. Yra mažesnių, didesnių matmenų čerpių, žingsnis gali siekti ir 16 cm, bet įprastas vidutinis čerpių žingsnis yra 35-36 centimetrai. Grebėstas šiuo atveju yra tankesnis nei įrengiant, tarkime, šiferio lakštus, jų žingsnis yra apie 50-70 cm. Čerpėms sunaudojama šiek tiek daugiau medienos, bet imant visą kiekį, priklausomai nuo stogo dydžio, jis yra nereikšmingas. Kiekvienas gamintojas gali gaminti daug čerpių rūšių. Kiekviena iš jų turi savo laikiklius, kuriais čerpės ir tvirtinamos. Stogo dangos lygumas priklauso nuo pagrindo lygumo. „Čerpės būna fiksuoto žingsnio arba nefiksuoto žingsnio. Jos turi tam tikrą užraktą, dar vadinamą falcu, jos ir įsistato viena į kitą per falcą/užraktą. Kitos čerpės, kurios neturi fiksuojančio griovelio, persidengia viena su kita. Tuomet tvirtinimas priklauso nuo nuolydžio – kuo lėkštesnis stogas, tuo čerpė daugiau persidengia. Jos viena su kita nesitvirtina, čerpės užsideda viena ant kitos ir yra pritvirtinamos prie grebėsto. Prie grebėsto jos tvirtinamos specialiais kabliukais, tačiau ne kiekviena čerpė, įprastai – kas trečia, tai irgi priklauso nuo stogo nuolydžio“, – sako pašnekovas. Dengiant gali prireikti pjauti dangą. Ją geriausia pjauti su abrazyviniu deimantiniu disku, kampiniu šlifuokliu. Pasak pašnekovo, šis darbas pakankamai nesunkus, bet spartumas priklauso nuo to, kokius įrankius turite. Pjaunant būtina naudoti akių ir kvėpavimo takų apsaugos priemones. Čerpės klojamos nuo apatinės eilės iš dešinės į kairę. Tokia tvarka, dėl konstrukcinių čerpių ypatumų leidžia greičiau ir patogiau atlikti darbą. „Padedant dešinę čerpę ir šalia dedant kairę čerpę, kairioji uždengia dešinę. Jeigu darytume atvirkščiai, iš kairės į dešinę, čerpes reikėtų ne dėti viena ant kitos, o pakišinėti vieną po kita, o tai nepatogu“, – pasakoja pašnekovas.

Šiuo metu vis dar aktualus klausimas – seno asbestinio šiferio stogo dangos keitimas. Pašnekovas teigia, jog keisti šiferio į čerpes reikia tik noro. Jeigu tas šiferis dėtas prieš 30-40 metų, jo grebėstas netiks net keičiant šiferį į šiferį. Tikrai reikės uždėti plėvelę, problema gali būti ir kreivas stogas, jį reikės išlyginti. Reikia įvertinti ne tik turimą stogo konstrukciją, bet ir medienos būklę, gal kai kurias detales reikės tvirtinti ar pakeisti. Yra visokių niuansų, bet normaliomis sąlygomis dangos svoris nesprendžia konstrukcijų. Murlotai, gegnynas daromas vienodai, nepriklausomai nuo to, kokia bus danga. Tik pagal dangą daromi skirtingi grebėstų žingsniai. Esmė yra, ką norite matyti ant stogo.