Plytos ar blokai – ką pasirinkti?

 Visi puikiai žinome, kad mūrinė siena – tai patikimas ir ilgaamžis sprendimas. Tiesa, šiandien vien pradėję galvoti apie mūrinę sieną galite praleisti valandų valandas skaitydami informaciją ir atsiliepimus – rinktis galima ne tik tarp skirtingų gamintojų, naudojamų medžiagų, tačiau ir tarp rūšių. Verta pakalbėti apie pastarąjį aspektą - plytas ir blokus. Pateikiame esminius skirtumus tarp plytų ir blokų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Pasirinkimas

Statybinės plytos būna dviejų medžiagos rūšių – keraminės ir silikatinės. Blokų rūšių įvairovė didesnė – be keraminių ir silikatinių blokų galite rasti ir akyto betono (dujų silikato), keramzitbetonio ir betono blokų. Daugiau skirtingų blokų rūšių leidžia patiems pasirinkti, kurios savybės jums yra aktualiausios – kaina, stipris, šilumos izoliacinės savybės, ilgaamžiškumas ir kitos.

Mūro darbai dažnai nesibaigia tik laikančiomis sienomis. Pertvaros taip pat yra svarbus pastato elementas. Dažniausiai pertvaroms netaikomi stiprumo ar ilgaamžiškumo reikalavimai, nes jų neveikia nei apkrova nei išoriniai aplinkos poveikiai. Vienas svarbiausių pertvarų reikalavimų yra ore sklindančio garso izoliacija. Šiuo atveju tradiciškai mažesnių išmatavimų pilnavidurės plytos gali būti geresnis pasirinkimas nei stambių gabaritų blokai. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad net ant šono sumūrytos pilnavidurių KERAPOR keraminių plytų sienos (tokios tinkuotos sienos storis ≈118 mm) garso izoliacijos koeficientas lygus 47 dB. Tam kad pasiekti panašų rezultatą naudojant keraminius kiaurymėtus blokus, atitvara turėtų būti sumūryta iš 180 mm pločio blokų (tokios tinkuotos sienos storis ≈210 mm). Taigi, naudojant pilnavidurius Simpras KERAPOR gaminius pertvaroms sutaupoma vidinių patalpų erdvė ir pasiekiamas itin geras akustikos rezultatas. Projektuojant bei statant pastato (jo dalies) energinį naudingumą, turi būti įvertinta pastato (jo dalies) vidaus šiluminė talpa. Pastato atitvarų ir vidaus konstrukcijų masyvumo didinimas didina pastato vidaus šiluminę talpą, trumpina pastato šildymo trukmę, mažina energijos sąnaudas pastatui šildyti šaltuoju metų laikotarpiu ir pastato vėsinimui vasaros laikotarpiu. Pastato atitvarų ir vidaus konstrukcijų masyvumo didinimas leidžia pasiekti aukštesnę pastato energinio naudingumo klasę. Siekiant suprojektuoti efektyviausius energinio naudingumo požiūriu pastatus (jų dalis), pirmenybė turi būti teikiama masyvioms atitvaroms ir masyvioms pastato (jo dalies) vidaus konstrukcijoms. Keraminė pilnavidurė plyta Simpras KERAPOR, kurios tūrio masė net 1700 kg/m3, ir silikatinė pilnavidurė SILIBLOKAS plyta, kurios tūrio masė siekia iki 1850 kg/m3 yra tinkamiausias pasirinkimas.

FormaNet ir neskaitydami produkto aprašymo lengvai atskirsite plytą nuo bloko. Dar daugiau, vizualūs skirtumai lemia ir daugelį jų savybių skirtumų. Vargu, ar reikia aiškinti kaip atrodo plyta, o ir blokas savo išvaizda jūsų nepriblokš. Iš esmės, blokai pasižymi savo gabaritais – jie yra platesni, aukštesni, masyvesni. Kai kurie blokai turi ir specialias įlaidas, kurių pagalba juos galima jungti tarpusavyje. Blokuose formuojamos įvairios tuštymės, kurios juos palengvina, tokiu būdu meistrams daug lengviau dirbti statybos aikštelėje bei nereikalinga papildoma kėlimo įranga. Kiaurymėse uždarytas oras gerai izoliuoja šilumą, todėl suformuotos kiaurymės padidina bloko termoizoliacines savybes.Tiesa, plytos taip pat gali būti ne tik pilnavidurės, tačiau ir skylėtos. Jos pasižymi geresnėmis termoizoliacines savybėmis nei pilnavidurės – dėl šios priežasties sieną galima daryti plonesnę. Jų masė mažesnė, todėl mažesnė ir apkrova pamatui. Kita vertus, mūrijant reikia atidžiai saugoti, kad kiaurymės nebūtų užpildytos skiediniu, kadangi tai iškart prastina jos šilumines savybes.

 Patogumas ir greitisPraktiškam žmogui greičiausiai nelabai svarbu, kaip statybinė medžiaga atrodo, juk ją vis tiek paslėpsite po šilumos izoliaciniu sluoksniu ar apdaila. Dėmesį vertėtų atkreipti į medžiagų savybes. Kalbant apie greitį ir patogumą, blokai turi ryškų pranašumą. Jau minėtos įlaidos yra puikus konstrukcinis sprendimas – per jas blokai yra sujungiami vienas su kitu. Šis sprendimas yra dvigubai naudingas. Pirma, tokiu atveju sunaudojama mažiau skiedinio. Lyginant su statyba iš plytų, jas reikia mūryti eilėmis vieną eilę virš kitos (horizontalios siūlės) bei vieną greta kitos (vertikalios siūlės). Tik taip plytų mūro siena taps tvirta ir patikima. Kadangi blokuose vertikalių siūlių mūryti nereikia, sutaupoma skiedinio ir pinigų. Antra – greitis. Statyba iš blokų yra daug spartesnė. Priklausomai nuo bloko tipo, vienas blokas atstoja 5-10 plytų ir net daugiau. Taigi, vietoje daugybės plytų pakanka pakloti vieną bloką: tai taupo laiką, o laikas - pinigai. Darbų greitis yra blokų pusėje, nes nereikia mūryti jau minėtos vertikalios siūlės, be to blokų mūrijimo procesas yra patogus ir lengvas. Blokų sieną lengviau suformuoti lygiai, lengviau mūryti mažiau patyrusiam statytojui.Mūrijimo procesą dar labiau palengvinsite naudodami įmonės „Simpras“ gaminamus sausus mišinius SIMMIX: mūro mišinį S-10, blokų klijus – MK-5 (akytojo betono blokams) bei MK-15 (silikato blokams). Blokų klijai leidžia formuoti plonesnę horizontalią siūlę, taip dar labiau padidindami sienos šilumines savybes. Be to, pasirinkę tos pačios rūšies žieminius klijus, galėsite be problemų mūryti net esant -10oC temperatūrai.

 Kainos įvertinimasStatybinių medžiagų ir darbų kaina nuolat kinta. Nepamirškite, kad nusipirkę medžiagas, žengėte tik pirmą žingsnį - reikia skaičiuoti ir konstrukcijos įrengimo kaštus. Kaip jau minėta, mūrijimas blokais taupo skiedinį ir laiką, todėl darbo sąnaudų įvertinimas ir įskaičiavimas į galutinę konstrukcijos kainą yra išmintingas žingsnis renkantis.Į kainą reikėtų įskaičiuoti ir darbo kainą. Abiejų rūšių statybines medžiagas (plytas ir blokus) galite susimūryti patys, tiesa, blokus mūryti yra daug lengviau. Kita vertus, jei taupote savo laiką, be abejo, samdysite darbininkus. Tokiu atveju reikėtų pasidomėti, ar įkainiai skirtingoms medžiagoms nesiskiria. Dažnai plytų mūrijimo kaina bus aukštesnė nei blokų mūrijimo kaina.


 

Kodėl sienų šiltinimas iš vidaus prišaukia pelėsį?

 Vienas iš dažniausių argumentų, kodėl nepatariama šiltinti pastato iš vidaus – gerokai sumažėjantis bendras plotas. Tačiau specialistų teigimu, tai dar nėra pati didžiausia problema. Prastai atlikus šiltinimo darbus, kambariuose gali atsirasti nepageidaujamos pelėsio kolonijos.

Kova oruIš vidaus apšiltinta siena tampa gana „jautri“ lauke vykstančioms oro permainoms, nes naujai įrengtas šilumos izoliacijos sluoksnis kliudo į sienos konstrukciją patekti ankstesniam šilumos kiekiui. Tačiau siena jungiasi su gretimomis konstrukcijomis, tokiomis kaip sienos, grindys ir lubos, ir pradeda jas vėsinti. Būtent tuomet pradeda kauptis vandens garų kondensatas. Dėl to erdvėje, apšiltintoje iš vidaus, atsiranda pelėsis.

 „Apšiltinus sienas iš vidaus, šiluma neįleidžiama į sienas, todėl į giluminius laikančių sienų sluoksnius įsiskverbia šaltis, perkeldamas ten ir rasos tašką, tai yra temperatūrą, prie kurios iš oro pradeda kondensuotis drėgmė. Dėl šios priežasties rudenį drėksta ne tik išorinė sienos dalis, bet ir giluminiai jos sluoksniai. Žiemą, paspaudus šalčiui, ardomas ne tik išorinis, bet ir vidinis laikantis mūras“, - teigia pastatų šiltinimo ekspertas, projekto „Sandarus namas“ sumanytojas Robertas Karvauskas.

 Be to, rimtai pridrėkusios sienos neišdžiūna net vasarą, todėl pamažu kiekvienais metais sienos šiluminė izoliacija prastėja. Be to apšiltinus sieną iš vidaus siena taps ne tik drėgnesnė, bet ir šaltesnė, todėl tarp jos ir izoliacinio sluoksnio susidaro palanki aplinka veistis pelėsiui.

 Priešinasi oro tarpamsSpecialistai pastebi, kad paprastai pelėsis susidaro ne dėl vienos ar kitos medžiagos savybių, bet netinkamo jų naudojimo. Pirmiausia, apie ką derėtų pagalvoti šiltinant sieną iš vidaus yra oro tarpai. Būtent juose susidaro pačios palankiausios sąlygos kauptis pelėsiui.„Šiltinant namą iš vidaus svarbiausias ir būtinas dalykas užpildyti tarpsienius izoliacine medžiaga. Taip būtų išvengta daugybė problemų“, - teigia sienų su oro tarpais šiltinimo darbus vykdančios bendrovės „Aginė“ atstovas Gintautas Petreikis.Dažniausias sienų šiltinimo būdas – putų poliesterolo plokštėmis, kurias klijuojant ne itin patyrusiam meistrui gali atsirasti oro tarpai. Dėl to siekiant sumažinti pelėsio atsiradimo riziką reikia kruopščiai nuvalyti sienų paviršių, ant kurio bus klijuojamas puplastis, ir nuplovus fungicidais, išdžiovinti. Nors šis būdas negarantuoja sėkmingos eksploatacijos, tai vienas populiariausių praktinių problemos sprendimų.Specialistai rekomenduoja klijuojant putų poliestereno termoizoliacinį sluoksnį naudoti specialius klijus, kuriuos ant paviršiaus reikia padengti vientisu sluoksniu ir klijuojant plokštes stipriai paspausti, kad neliktų oro tarpų, kuriuose galėtų kauptis pelėsiai ir grybai. Skaičiuojama, kad deramai užpildžius oro tarpus sienų termoizoliacija pagerėtų iki trijų kartų.Nemažiau svarbu ir kaip klijuojamos plokštės. Patartina jas klijuoti taip, kad eilių siūlės nebūtų vienoje vertikalėje, jos persidengtų.Jei sienos iš vidaus apšiltinamos akmens vatos teromoizoliaciniu sluoksniu, nederėtų jo daryti storesnio nei 5 centrimetrai. Be to, iš vidinės konstrukcijos pusės patartina patartina įrengti vandens garus įzoliuojantį sluoksnį.Ir visgi, norint geros termoizoliacijos nepakanka apšiltinti tik vidaus sienas, nes šilumos tiltų lieka aplink langus, duris, perdengimo vietose ir pamatuose, o juos maksimaliai apšiltinti galima tik šiltinant iš išorės.

 Nėra paprasčiauPaplitęs mitas, kad apšiltinti erdvę iš vidaus yra paprasčiau nei iš lauko. Neva nereikia pastolių, darbus galima vykdyti bet kokiu metų laiku ir pan. Tačiau tai nėra tiesa. Ekspertai pastebi, kad darbams paprastai kliudo jau įrengti prietaisai: radiatoriai, elektros prietaisų lizdai, kuriuos reikia perkelti, turint omenyje, kad siena pastorėja.Maža to, retkarčiais tenka nuardyti ir dalį grindų apdailos sluoksnio, jei yra – pakabinamų lubų ar lubų dekoracijų. Kitaip tariant, visos patalpos kosmetinis remontas šiltinant sienas iš vidaus yra praktiškai neišvengiamas.

 

Sienų konstrukcija skirstoma:
vienasluoksnė mūro siena (nėra termoizoliacinės medžiagos)
dvisluoksnis mūras ( konstrukcija apšiltinta termoizoliacine medžiaga)
trisluoksnis mūras (tarp laikančiojo ir apdailinio mūro dedama termoizoliacinė medžiaga

Vienasluoksnės mūro sienos

Tokios, kurios nėra apšiltintos termoizoliacine medžiaga T.y. mūro sienos kurioms nereikalaujama, kad turėtų reikiamą šiluminę varžą arba konstrukcinės medžiagos varža yra pakankama. Tai gali būti garažai, buitinės ir pagalbinės patalpos. Tokiu atveju blokai tik gruntuojami ir dažomi arba tinkuojami. Reikia pastebėti, kad šiuo atveju konstruktyvinė medžiaga tiesiogiai veikiama išorės aplinkos, o esant poveikiui nuo temperatūros pokyčių, kuriuos reikia įvertinti, konstrukcijoje gali atsirasti defektai (nuoskilos, įtrūkimai). Renkantis konstrukciją reikėtų atsižvelgti į medžiagos atsparumą šalčiui.

Dvisluosnė mūro siena

Tai kai nėra ventiliuojamo oro tarpo ir laikančioji konstrukcija glaudžiai liečiasi su termoizoliacine medžiaga. Renkantis konstruktyvą, būtina įvertinti mechaninį stiprumą. Nereikėtų pamiršti, kad reikės ir laiptus prie sienos pritvirtinti, virtuvėje spintelę pakabinti bei vonioje dušą prisukti. Tad renkantis laikančiąją medžiagą atkreipkite dėmesį į tvirtumą, kad gręžiant grąžtas neitų kaip per sviestą. Mūrijant dvisluoksnės konstrukcijos sieną, termoizoliacinė medžiaga ( mineralinė vata arba putų polistirenas) tvirtinama prie laikančiojo mūro ir tinkuojama pagal technologines schemas.

Trisluoksnė mūro konstrukcija

Tai, kai tarp termoizoliacinės medžiagos ir apdailinio sluoksnio yra oro tarpas. Projektuojant tokios konstrukcijos sieną, tarp laikančiojo ir apdailinio mūro sluoksnių dedama termoizoliacinė medžiaga. Tai gali būti mineralinė vata arba putų polistirenas. Reikia įvertinti termoizoliacinės medžiagos savybes, kainą, kas ir įtakos jos pasirinkimą. Plačiau panagrinėkime trisluoksnę mūro konstrukciją. Laikantysis ir apdailinis mūro sluoksniai vienas su kitu turi būti sutvirtinami stikloplasčiais arba metaliniais ryšiais. Tų priemonių ir tinklų kiekis, diametras, išdėstymas ir tvirtinimo būdai turi būti numatyti projekte, o jų įrengimas atliktas, laikantis gamintojų rekomendacijų.Oro tarpai pagerina atitvaros drėgminę būseną, nes šiuose tarpsluoksniuose susidaro sąlygos oro judėjimui dėl temperatūrų skirtumo (nevėdinamuose oro tarpuose) arba dėl išorės oro poveikio(vėdinamuose oro tarpuose). Judantis oras suintesyvina drėgmės garavimą nuo medžiagų paviršių ir sudaro sąlygas drėgmės pasišalinimui per ventiliacines arba drenažines angas. Kalbant apie oro tarpų privalumą reikai pabrėžti, kad jie suteikia sienos konstrukcijai šiluminę varžą, o tai labai svarbu norint gauti norminiais aktais reikalaujamą sienos konstrukcijos šilumos varžą ir racionaliai pasirenkant statybines medžiagas.

Pagrindinės plytų ir blokelių savybės Šiais laikais, kai statytis namą galime iš įvairiausių medžiagų ir būdų, "tradicinis" mūrijimas taip pat neatsilieka nuo bendrų tendencijų. Šalia įprastų tam darbui plytų jau gana seniai gyvuoja ir blokeliai, o kur dar medžiagų pasirinkimas. Ką reikėtų rinktis?

Plytos ar blokeliai? Plytas galima naudoti ir fasadui, ir konstrukcijai, kuomet iš blokelių sumūrytai sienai reikalinga išorės apdaila. Tiesa, gyvenamajame pastate, norint pasiekti geresnius šiluminius rodiklius, šis skirtumas nėra itin aktualus. Be to, techniškai iš kai kurių blokelių sukonstruotą sieną taip galima palikti be apdailos, tai daugiau estetinis pasirinkimas. Plytos yra kompaktiškų išmatavimų, jas galima mūryti tiek skersai, tiek išilgai.

 Blokeliai savo konstrukcijoje turi specialias įlaidas, kurios lemia tai, kad sunaudojama mažiau skiedinio, mat jungiamos tik horizontalios siūlės, vertikaliai jie sujungiami įlaidomis. Taip pat dažnai minimas jų privalumas – lengvas apdirbimas. Prieš pradedant darbus reikėtų atsižvelgti į blokelių gamintojo rekomendacijas. Kai kurių rūšių blokelius nurodoma klijuoti specialiais klijais, kitus galima mūrinti su paprastu mūro skiediniu.

 Renkantis medžiagas sienoms reikėtų atsižvelgti ir į jų atsparumą gniuždymui. Sienos galės atlaikyti tuo didesnes apkrovas, kuo šis rodiklis yra aukštesnis. Aktualiausias šis rodiklis yra aukštesniems namams, nes konstrukcijos apkrovos apatinėms plytų ar blokelių eilėms gali būti pakankamai didelės, o žiemą prisideda ir sniego svoris.Kita vertus, jei pertvara vidinė, neneša jokios apkrovos, ją galima daryti iš silpnesnės ir pigesnės medžiagos. Tad vieno namo statybai gali būti panaudoti net keli sprendimai. Mūrijimas plytomis ir blokeliais pernelyg nesiskiria, tačiau blokeliai turi privalumą – dėl jų konstrukcijoje esančių specialių įlaidų, nereikia mūryti vertikalių siūlių, užtenka juos sujungti. Tiesa, horizontaliai blokelius taip pat kaip ir plytas reikia tvirtinti skiediniu. Nors medžiagų kaina yra panaši, mūryti blokeliais taip pat yra pigiau nei plytomis. Kai kuriais atvejais kubinio metro kaina gali skirtis maždaug 30-40%, įskaičiuojant būtent darbo kainą. Žinoma, reikėtų atsižvelgti į tai, kad blokelių pasirinkimas yra pakankamai didelis, todėl būna ir tokių, kurie yra brangesni už plytas.

 Savybės.Tiek tradicinės keraminės plytos, tiek ir naujoviški keraminiai blokeliai yra atsparūs drėgmei ir temperatūrai, todėl mažai deformuojasi. Taip pat keramika yra ekologiška medžiaga, tokios plytos ir blokeliai itin atsparūs ugniai. Plytų sluoksnis gerai atrodo ir paliktas atviras, kai kai kurioms kitoms medžiagoms reikėtų įrengti apdailą. Keraminius blokelius lengviau apdirbti, nes jie paprastai būna tuštymėti. Tiesa, statytojus neretai atbaido jų kaina, be to, iš jų sumūrytose sienose problematiškesnis instaliacinių laidų tiesimas.Kita tradiciškai šalyje paplitusi sienų mūrijimo medžiaga – silikatinės plytos. Jų pagrindinis bruožas yra ekonomiškumas – jos gana pigios. Taip pat ši medžiaga nedegi, atspari šalčiui ir gali pasiekti didelį stiprį gniuždant, mažas įmirkio savybes, sienas lengva inkaruoti. Plytas galima naudoti tiek laikančiųjų konstrukcijų statybai, tiek apdailai. Tiesa, fasadas iš silikatinių plytų šiais laikais nėra pats geidžiamiausias pasirinkimas estetiškai, nors techniškai tame kaip ir nėra nieko blogo. Iš tos pačios medžiagos gaminami silikatiniai blokeliai pasižymi beveik identiškomis savybėmis, tačiau estetiškai atviras sluoksnis atrodo dar blogiau, todėl apdailos svarba dar didesnė. Kiti medžiagos trūkumai – prasta šiluminė varža ir jų svoris.Ieškant šiuolaikinių sprendimų, nemažai statytojų pasirenka akytojo betono blokelius (dar klasifikuojamus kaip dujų silikato blokeliai). Šio tipo blokeliai gana gerai praleidžia vandens garus, tad ir išorinis sluoksnis turėtų būti laidus garams bei nepraleisti lietaus vandens. Jų kaina nedidelė,santykinai gera šiluminė varža, taip pat tokius blokelius lengviau apdoroti. Tačiau tokių blokelių trūkumai yra geras vandens įgėrimas ir lėtas džiuvimas. Įrengiant vienasluoksnes sienas, mūrijant patartina siūles daryti kuo mažesnes arba blokus klijuoti. Keramzitiniai (keramzitbetonio) blokeliai pasižymi pluoštu teigiamų savybių: lengvi, su jais nesunku dirbti net ir neprofesionalams, atsparūs drėgmei ir šalčiui. Nesunku inkaruoti ar vedžioti instaliacinius laidus. Šiuos blokelius yra lengviau apdirbti nei keraminius, be to tikslūs parametrai reiškia mažesnius standartinių blokelių nuokrypius. Iš keramzito blokelių sumūrytos sienos vėliau nereikia gruntuoti. Iš keramzito blokelių statomi mažaaukščiai gyvenamieji namai. Blokeliai paprastai klojami dviem eilėmis, viduje paliekant trečdalio blokelio pločio tarpą. Vis dėlto šie keramzito blokelių kainos ir šiluminės varžos santykis įvardijamas kaip pagrindinis jų trūkumas. Tose namo vietose, kuriose nereikalingos dideles apkrovas atlaikančiose medžiagos, tarkime, statant pertvaras, galima naudoti gipso blokelius. Jie pasižymi atsparumu ugniai, geromis garso izoliacinėmis savybėmis, juos lengva pjaustyti, tačiau jos mažiau atsparios apkrovoms.

 Keletas mūrijimo patarimųLabai svarbu atsižvelgti į sienos aukštį. Mūrijant pirmą aukštą nuo žemės ir pasiekus tam tikrą eilę, dirbti tampa ne taip patogu, sulėtėja darbo sparta. Pastebėta, kad aukščių skirtumas turėtų būti nuo 0,6 m iki 1,2 – taip pasiekiamas didžiausias darbo našumas. Efektyvumui užtikrinti įrengiami reikalingo aukščio pastoliai. Mūrijant ar montuojant blokelius, reikėtų siekti, kad kiekviena mūrijama plyta perdengtų eilėje prieš tai atsiradusias „siūles“, t. y. viršutinė plyta tam tikra dalimi dengtų bent dvi plytas apačioje. Sudėjus pirmą eilę, konstrukciją reikėtų armuoti – dedamas armavimo tinklelis, kurio akutės yra 5 cm x 5 cm. Vėliau tokiu pat būdu armuojama kas keturias, kas aštuonias eiles ar kitais projekte numatytais dydžiais. Blokeliai armuojami dažniau, nes jų „surišimas“ gali būti ne toks stiprus. Tarkime, plytas galima „rišti“ įvairia kryptimi, ką tik labai retai galima daryti su blokeliais dėl jų išmatavimų. Bent jau keramzitinius blokelius armuoti reikia kas tris-keturias eiles.Pabaigus darbus, mūrą reikėtų uždengti plėvele, kad nesikauptų drėgmė. Mūrijant žiemą naudojamas specialus šalčiui atsparus skiedinys su cheminiais priedais, kuris neleidžia sušalti besikaupiančiam vandeniui. Galutinį stiprumą jis įgauna pavasarį, kada atšyla oras ir visas vanduo išeina iš skiedinio.

 

 

Karkasiniai namai – šiuolaikinė mūro alternatyva

Nors tradiciškai šiltas ir ilgaamžis namas dažniausiai įsivaizduojamas kaip mūrinis, vis gerėjančios statybinės medžiagos ir iš užsienio šalių perimamos tendencijos bei sprendimai, leidžia rasti mūrui lygiavertį pakaitalą. Šiaurės Amerikoje ir Skandinavijoje populiariausi karkasiniai ir karkasiniai-skydiniai namai, pasižymintys ekonomiškumu ir geromis šilumos savybėmis, populiarėja ir mūsų šalyje. Ką reikėtų žinoti apie tokios rūšies namų statybą, pasakoja įmonės „Primtela“ atstovas Mindaugas Vaicekauskas.

Karkasinių namų ypatybėsStatant bet kurią karkasinių namų rūšį, karkasinius ar karkasinius – skydinius, galutiniame etape gausite beveik identišką rezultatą. Skirtumas slypi gamybos technologijoje – karkasiniams skydiniams namams skirti namo elementai yra specialiai pagaminami gamykloje ir tuomet atvežami į statybvietę. Darbininkams telieka viską sumontuoti ir pritvirtinti prie pamato, dalys paprastai būna su daline apdaila. Taip darbo laikas statybvietėje sutrumpėja, mat reikia atlikti nedaug su sienomis susijusių darbų. Tai aktualu ir dėl oro sąlygų – sutrumpintas statybos laikas leidžia lengviau jomis varijuoti.

 Tiesa, šalyje populiaresni karkasiniai namai, tačiau ir šie nėra taip dažnai statomi kaip mūriniai, kadangi nuostata, jog jei siena medinė, ji bus ne tokia tvirta ir šilta kaip mūrinė, vis dar gaji. „Lietuvis, statydamas mūrinį namą, stato jį ne tik sau, bet ir anūkams“, – juokauja M. Vaicekauskas. „Tačiau jeigu karkasinis namas įrengtas tinkamai, jis taip pat gali stovėti labai ilgai ir išsilaikyti iki 200 metų ir daugiau“. Lyginant su mūrinio namo pamatu, ryškus privalumas yra karkasinių namų pamatų pigumas. Tokie namai yra labai lengvi, pamatai yra mažesnių gabaritų, jiems įrengti reikia mažiau medžiagų. Taip pat vienas iš privalumų yra lankstumas įgyvendinant įvairius architektūrinius poreikius. Vienas iš pažymimų galimu tokių namų trūkumų – akustinės savybės, kurios gali trukdyti namų rimtį. Todėl statant karkasinius namus paprastai montuojamos specialios tarpinės, kurios veikia kaip garso izoliacija. Pašnekovas teigia, kad viena iš dažnesnių problemų yra perdangos – jeigu namas yra dviejų aukštų, žmonės gali pradėti skųstis aiškiai girdimais garsais, pavyzdžiui, žingsniais antrame aukšte. Ši problema išsprendžiama pasirenkant pakankamai tvirtą medinę perdangą, ant kurios vėliau išliejamos betoninės grindys. „Lietuvoje karkasinius dviejų aukštų ir netgi aukštesnius namus statosi tik labai nedidelė dalis žmonių, daug populiaresni yra vieno aukšto namai“, – teigia M. Vaicekauskas. Tiesa, tai lemia ne techninės specifikos, kadangi pasak M. Vaicekausko, karkasiniu principu galima įrengti nors ir 5 aukštų namą, tiesiog tradiciškai šalyje ši konstrukcija siejama su mažaaukščiais namais. Karkasai gaminami iš džiovintos kalibruotos medienos. Statytojai konstrukcijai renkasi spygliuočius, dėl geresnių jų savybių. Eglės mediena, pasak pašnekovo, yra elastiškesnė, pušies – trapesnė. Tačiau šiuolaikinėmis technologijomis pastatytame name, mediena yra tinkamai apsaugota nuo nepageidaujamo poveikio. „Be abejo, medis per laiką vistiek kažkiek deformuojasi, bet teisingai įrengus konstrukcijas, apdaila nuo to nekenčia, neskilinėja“ – pasakoja M. Vaicekauskas. Skydinio namo kaina su daline apdaila, nepriskaičiuojant pamatų įrengimo, dažymo darbų, gali siekti 1000-1300 litų kvadratiniam metrui. Į šią kainą dar reikėtų įskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį. Karkasą galima sumontuoti per dvi – tris savaites, statybvietėje užtenka keturių darbininkų.

 Karkaso įrengimo etapai. Karkasą iki stogo sudaro trys dalys – apatinė sija (ilginis), einanti išilgai pamato, kraštiniai ir viduriniai statramsčiai bei vainikas. Sutvirtinus konstrukciją sienoms, imamasi stogo konstrukcijos. Tarp pamato ir apatinio ilginio visu perimetru per sienos plotį dedama guminė tarpinė, kuri tarnaus ir kaip hidroizoliacija, ir užtikrins sandarumą. Tuomet prie pamato per patiestą tarpinę inkariniais varžtais tvirtinamas ilginis. Karkasui geriausia naudoti kalibruotą medieną.Tuomet pradedami tvirtinti karkaso elementai, kurie išdėstomi maždaug kas 60 cm. Kampuose ir kitose pagal statybos projektą reikalingose vietose įrengiami storesni medienos tašai. Karkaso medžiagos jungiamos vinimis arba medvaržčiais.Vėliau tvirtinamas vainikas, montuojama perdanga. Jos storis gali būti nuo 195 mm iki 245 mm, priklausomai nuo to, ar ant jos bus liejamos betoninės grindys, ar daug yra pertvarų, į kurias plokštė galėtų atsiremti pirmame aukšte, svarbu ir patalpų dydis. Jeigu namas vieno aukšto, reikia atsižvelgti ir į būsimo stogo konstrukcijas. Pasak M. Vaicekausko, geriausias variantas naudoti medines santvaras, kurios tarnauja ir kaip laikanti konstrukcija luboms, ir kaip stogo konstrukcija. Santvaros iminuoja skėtimo jėgas ir sienas veikia tik vertikaliai – gniuždo.Įrengus karkasą, prie jo tvirtinamos plokštės arba kitos izoliacinės medžiagos. Jos dedamos tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Nors karkasiniams namams gali būti naudojamos įvairios plokštės (fanerinės, medienos dalelių, medžio plaušo, gipskartonio), populiariausios M. Vaicekausko teigimu yra OSB plokštės (orientuotų dalelių). „Plokščių naudojimas gali priklausyti nuo namo specifikacijų – jeigu namas dviejų aukštų, geriausia dėti OSB plokštes, jeigu vieno, galima naudoti ir gipskartonį. OSB plokštė suteikia sienoms standumo, stabilumo. Parenkant plokštės storį reikia atsižvelgti į karkasą – jei šis platus – galima naudoti plonesnes plokštes“, - sako pašnekovas. Prieš pritvirtinant vidines plokštes, į susidariusią ertmę sudedamos apšiltinančios ir izoliuojančios medžiagos. Iš mineralinės vatos, polistirolo ar kitos šilumos izoliacinės medžiagos formuojamas termoizoliacinis sluoksnis. Tuomet tiesiama politileno plėvelė, kuri veikia kaip garų izoliacija. Šiame etape sienose reikėtų įrengti elektros instaliacijas. Siena užbaigiama OSB arba gipskartonio plokšte, kai kuriais atvejais, jos dedamos kartu, gipskartonio plokštę paliekant pastato viduje. Iš išorinės pusės, po būsima apdaila tvirtinama priešvėjinė plėvelė arba priešvėjinė plokštė. Taip, iš skirtingų medžiagų suformavus kelis sluoksnius, namo sienos praleidžia mažiau šilumos. Vėliau namo išorė tinkuojama arba tvirtinamos apdailos medžiagos. Kaip jau minėta, pasirinkus karkasinius skydinius namus, dalys namui gaunamos su jau paruošta daline apdaila.