Pagrindai ir pamatai, jų klasifikavimas, pagrindo charakteristikų įtaka pamatų projektavimui, pamatųįrengimo ypatumai

Pamatas yra požeminė statinio dalis, perimanti antžeminęstatinio dalį veikiančius poveikius ir perteikianti juos pagrindui.Toliau aptarsime pagrindo sąvoką.Užbrūkšniuotas kvadratėlis (2.1 pav.) supaprastintaivaizduoja lyg ir pamatą. Šalia jo matome žemės paviršių ir viršjo jėgą (V) – vaizduojančią antžeminės statinio dalies svorį (taibūtų nuosavas svoris ir visi veikiantys statinį poveikiai).Pamato apatinė plokštuma yra pamato padas, po kuriuo yra“kriaušė”. Ši “kriaušė” ir yra tas pagrindas, kuris priima visuspoveikius nuo pamato.Statant statinius, ne visas žemės rutulys jaučia statiniųatsiradimą. Tik tam tikras žemės tūris jaučia pastatų ar statiniųatsiradimą, jų poveikį – būtent, pagrindas.2.1 pav. pagrindas ir vaizduojamas “kriaušės” pavidalo, ojos gabaritai maždaug empyriškai (iš praktikos) yra apibrėžti.Jei pamato plotis yra lygus b, tai į gylį gruntas jaučia statinio

įtaką 2b atstumu, o pati “kriaušė” yra šiek tiek platesnė neipamato matmuo (b). Suprantama, kad iš karto po paduįtempimai yra didžiausi, o leidžiantis gilyn jie gęsta. 2b atstumujie susiveda į nulį (visai užgęsta).2.1 pav.2b atstumu gruntas jau nejaučia statinio poveikio, t. y. nejaučia, kad kažkas yra pastatyta ant žemėspaviršiaus. Aptarus kas yra pagrindas, galima pasakyti jo apibrėžimą – pagrindas yra žemės tūris, kuriameatsiranda tam tikri įtempiai dėl statinio poveikių. Kitais žodžiais – tai tas žemės tūris, kuriame žemė jaučia, kadkažkas atsirado ant žemės paviršiaus.Toliau aiškinsimės kokie yra galimi konstrukciniai sprendiniai, bet pirmiausia suskirstysime pamatus pagal jųįgilinimą. Skiriami:− a) seklieji pamatai, jie įgilinami (palyginus) labai nedaug, o kiek, kalbėsime toliau. Štai 2.2 pav., apavaizduotas netoli žemės paviršius esantis pamato padas− b) poliniai pamatai 2.2 pav., b− c) gilieji pamatai 2.2 pav., c.Skirtingi pamatai yra todėl, kad grunto savybės yra skirtingos. Be to leidžiantis statybos aikštelėje gilyn irgruntas ir jo savybės taip pat gali keistis.Iš kur projektuotojui sužinoti kokius pamatus projektuoti, o statybininkui − kokius pamatus įrengti vienamar kitam statiniui? Aišku, statybininkas įrengia pamatus pagal projektą, bet jis kaip statybos dalyvis turi žinotipamatų įrengimo subtilybes.Pirmiau nei pradėti projektuoti bet kokioje aikštelėje yra atliekami taip vadinami inžineriniai-geologiniaityrinėjimai (būtent šios būsimosios statybvietės). Atlikus inžinerinius-geologinius tyrinėjimus, yra gaunamigrunto fizinių ir mechaninių savybių parametrai, kuriais iš pradžių konstruktorius, o vėliau ir statybininkaivadovaujasi įrengdami pamatus. 2.2 pav.

Skiriami stiprūs ir silpni gruntai, t. y. gruntai, kurie tinka būti pagrindu statiniui, ir gruntai, kurie nelabaitinka. Aišku, pasakyti, kad šis gruntas visiškai netinka – negalima. Pamato projektavimą sudaro: gruntomechaninių charakteristikų parametrų nustatymas, o pamatas paskaičiuotas taip, kad pagrindas nebūtųperkrautas. Vadinasi, turime suprojektuoti tokį pamato pado plotą, kad įtempimai po padu neviršytų šiopagrindo keliamosios gebos. O ši geba yra skirtinga skirtingiems gruntams. Tai būtų vienas iš parametrų –būtent grunto stipris (molio yra vienoks, priemolio kitoks, smėlio dar kitoks). Be to priklauso ar gruntas sausasar drėgnas (ir daugelis kitų dalykų sąlygoja grunto pagrindo stiprį).Dar labai svarbus grunto parametras yra jo laisvo byrėjimo kampas. Kiekvienas gruntas turi savo byrėjimokampą. Turėdami inžinerinių-geologinių tyrinėjimų duomenis ir žinodami, kad arti žemės paviršiaus yrastipraus grunto (1 paženklintas stiprus, o 2 silpnas gruntas, 2.2 pav.), kurio sluoksnis yra pakankamas (gilussluoksnis), parenkame pamatus pagal apkrovas ir kitus veiksnius. Pakankamas reiškia, kad “kriaušė” turipasibaigti stipriame grunte.Be to mūsų klimatinėmis sąlygomis yra svarbu pamatą įgilinti tiek, kad pereiti žiemos metu įšalo gylį, kurisLietuvoje yra 1.20 m – 1.40 m. Ant sušalusio grunto nieko statyti negalima ir sušaldyti gruntą statybos metu taippat yra labai negerai.Įrengiant pamatus, padas turėtų būti remiamas į nejudintą ir nesušalusį gruntą. Kitaip gali būti nenumatytųpadarinių. Statinys statomas ant pagrindo, statybos metu jis (pagrindas) visą laiką apkraunamas ir, be abejo,gruntas susispaudžia po statiniu – statinys sėda. Šie sėdimai yra apskaičiuojami. Ir statinys turi sėsti tiek, kiekmes esame apskaičiavę, tuomet su juo nieko neatsitiks. Bet jei leidžiantis gilyn, keičiasi grunto savybės, oprojektavimo metu apie tai informacijos nebuvo, statinio sėdimas gali viršyti projektinį.Seklieji pamatai todėl taip vadinami, nes jie įgilinami minimaliai.2.2 pav. yra parodyti poveikiai į pamatą, ir kadangi yra momentas, susidaro trapecinė įtempimų diagramapo pamato padu. Momentas veikia taip, kaip pavaizduota ir šiam kampui tenka kiek daugiau poveikių. Ir šisσzmax neturi viršyti grunto leistinus įtempius.Kai viršuje netoli žemės paviršiaus pakankamai giliai yra sluoksnis taip vadinamo silpno grunto,stengiamasi į jį pamatų neremti. Bet būna ir kitaip (t. y. remiama), bet tuomet labai didelių matmenų pamatųpado reikės.Yra pigiau ir patikimiau praeiti silpną gruntą ir tam yra naudojami taip vadinami poliai, jais praeinamassilpno grunto sluoksnis ir kaip matome 2.2 pav., b tų polių galai yra remiami į stiprų gruntą. Viršuje poliųgalvenos yra apjungiamos monolitiniu g/b. 2.2 pav., b matosi, kad jie lyg sulenda į pamatą. Ši monolitinio g/bdalis vadinama rostverku ir toliau betonuojamas monolitinis pamatas. Praktiškai šiuos polius galima būtųįvardinti kaip dirbtinį pagrindą pamatui, nors, be abejo, kaip pagrindas dirba čia ne tik poliai. 2.2 pav., b irparodyta kaip poliai dirba: jie galais remiasi į stiprų gruntą ir per tuos galus jį spaudžia, taip perduoda apkrovągruntui. Be to yra dar taip vadinama šoninė trintis.Poliai būna: kalamieji, tai surenkami (gamykloje pagaminti, atvežami į aikštelę), poliakalė juos įkala įgruntą. Kalant polius, gruntas apie juos susitankina ir jie pakankamai gerai šonais kabinasi už jo.Poliniai pamatai gali būti įrengiami tiesiai grunte: išgręžiamos atitinkamos skylės, paarmuojama, irbetonuojama. Bet kadangi žemės paviršius yra nelygus, tai betonuojant šiuos polinius pamatus, jie geriauužsikabina už to grunto nei kaltiniai poliai.Gilieji pamatai (2.2 pav., c) yra naudojami tuomet, kai pakankamai giliai nuo žemės paviršiaus turimesilpną gruntą – tai viena problemos dalis, o kita – norime įrengti parkingus gal net 2-3 aukštų (įgiliname apie 5-8 m). Tuomet tinkamiausi yra gilieji pamatai. O kuo žemiau leidžiamės tos pačios rūšies gruntu, tuo jo stiprisdidėja (2.2 pav., c).Praktiškai būna: čia silpnas ir čia pat stiprus gruntas. Toje pačioje statybvietėje grunto sluoksnių storiaisvyruoja (tai sužinoma iš geologinių tyrinėjimų), ir tuomet svarstoma kokį gi pamato konstrukcinį sprendinįpriimti? 3

Juostiniai pamatai
2.3 pav. yra parodyti taip vadinami juostiniaipamatai, kurių jau pavadinimas pasako, kad jieįrengiami juostomis, ir būtent tuo atveju, jei yrasieninė konstrukcinė pastato sistema. Ten kur pastateyra laikančios sienos, po jomis turi būti pamatai. Kaisienos statomos juostomis, jų konfigūraciją atkartoja pamatai.

2.3 pv. atsiranda naujas parametras – GVL –gruntinio vandens lygis. Gruntas visada turiudrėgmės ir tai yra atmosferinė drėgmė. GVL – taiįvairūs vandens požeminiai sluoksniai ir ten, požeme vyksta savas požeminis gyvenimas, vandenssrovės juda įvairiomis kryptimis. Ir jei statybvietėjeaptinkama, kad GVL yra pakankamai aukštas (artižemės paviršiaus), tai įtakoja pamato įgilinimą.2.3 pav.2.3 pav. matome silpną gruntą (1), GVL tame silpno grunto sluoksnyje, o stiprus gruntas aiškiai matosi kadyra žemiau GVL. Vadinasi, kasant pamatų daubą, atsidursime baloje. Tokiomis sąlygomis įrenginėti pamatą yralabai neparanku. Yra galimybės (tam tikra technologija) tą aikštelę, kur mus domina pamatų įrengimas, išbadytiadatiniais filtrais. Adatiniai filtrai sustatomi apie aikštelę, jie pajungiami prie siurblio ir jis pastoviai pumpuojavandenį. Tai aišku kainuoja brangiai, bet taip dirbtinai darbų atlikimo laikmečiui yra pažeminamas gruntiniovandens lygis. Ir tuomet sudaromos sąlygos statyti sausoje aplinkoje ir turi būti siekiama įgilinti pamatus iki stipraus grunto sluoksnio.

2.4 pav. matome: stiprus, silpnas, GVL ir vėl stiprusgruntas. Pirmasis atvejis (a) toleruotinas, o antrasis (b) jaunetoleruotinas (2/3 “kriaušės” jauyra silpname grunte). Toksdalykas gali atsirasti tik jeinepakanka inžinerinių-geologiniųtyrinėjimų, ar jie buvo atliktinekokybiškai. Po to, atliekantpamatų įrengimo darbus, šiedalykai aiškėja, ir tenka netgistatybos eigoje skubiaiperprojektuoti pamatus. c ir danalogiškos situacijos –pamastykite savarankiškai, kurisvariantas geras, o kuris – ne.2.4 pav.Jau buvo minėta apie vieną svarbų parametrą –laisvo byrėjimo kampą. Be to kiekvienam gruntui šisparametras yra skirtingas. Kartais pasitaiko klasikinėsklaidos susijusios su šiuo parametru – pasikasama po esamais pastatais.



2.5 pav. turime esamą pastatą (1). Problemųnekils, jei projektuojamo pastato (2) pamatas busįgilintas ne daugiau nei esamo pastato (kaippavaizduota 2.5 pav.). Trumpai tariant, po esamupastatu nepasikasame. Negalima sakyti, kad jis visaineįtakoja jau esamo pastato. Juk esamas pamatas jaustovi, sėdimai jau seniai įvykę, jis stovi stabiliai, o2.5 pav.pastačius kitą pastatą (kad ir įgilinus tam pačiam lygyje), jis šiek tiek žinoma įtakos esamąjį. Nes naujasis sės,susiformuos nauja “kriaušė”, kuri kiek įtakos esamo pastato “kriaušę”, jos susitiks. Bet praktika rodo, kad tokiuatveju esamam pastatui ženklių, pastebimų deformacijų neatsiranda.4Taigi, jei reikia naujo pastato pamatą įgilinti žemiau nei esamo pastato, tai geriausia yra jį atitraukti,įvertinus grunto laisvą byrėjimo kampą (α). Jei naujasis pamatas patraukiamas nuo esamo ne mažiau nei peratstumą, kuris apskaičiuojamas trigonometrijos pagalba, senajam pamatui žala nepadaroma.Bet norint turėti maksimalią naudą išžemės ploto, pamatai įrengiami arčiau nei aatstumas. Ir tuomet yra būdų kaip statyti irprie pat esamo pastato. Tai patikimi irsaugūs būdai.2.6 pav. yra parašyta “plūkiamųjų poliųeilė arba tranšėjinė siena”. Galima gretaesamo pastato pirmiau nei pradėjus kasinėtiir ten kažką daryti, dalimis po 2-2,5 m, potruputį judant būsimos daubos perimetru,įrengti tokią atraminę sieną. Ji vėliau jaulaiko spaudimą nuo esamo pastato, tadagalima pradėti kasinėti ir esamas pamatasniekur nepajudės. Jei sienutė įrengiamanekokybiškai, arba pirmiau vykdomikasinėjimai, o tik po to vykdomas sienutėsįrengimas, tai tikėtina, kad esamas pastatasjau pajudėjo ir gali atsitikti avarija.

Yra ir kitas būdas. Jei pagrindas yra silpnas, yra priemonės galinčios jį sustiprinti (2.6 pav., sustiprintasgruntas-4), pvz., yra cheminės priemonės (medžiagos), kurios injektuojamos į gruntą.Be to, “kriaušę” galima sutvirtinti ir galima stiprinti gruntą giliau (jei to reikia) nei “kriaušė”. Visa taipriklauso nuo naujojo būsimojo pastato pamatų įgilinimo. 2.6 pav. dešinėje reikia visą tūrį po esamo pastatopamatu sutvirtinti, kad jis niekur iš po pastato nedingtų, kitaip statyti šalia naują pamatą negalima. Dėl tokiųkeblių situacijų, kurių nepaisoma, kartais arba suskilinėja, arba net nugriūna pastatai.   Pamatų įrengimas esant skirtingam reljefui arba skirtingam pamatų įgilinimuiAikštelės, statybvietės nebūna lygios kaip stalas– reljefas būna gana įvairus. Kartais toje pačiojestatybos aikštelėje žemės paviršiaus altitudžiųskirtumai yra netgi metrai, o pamatą vis vien reikiaįrengti. Suprantama, kad neracionalu gilintis visupastato pamato kontūru pagal žemiausią sklypovietą. Aišku, jei reikalingi parkingai – galima gilintiir visu kontūru. O kitu atveju tai daroma tokiu būdu:pagal reljefo kilimą, t. y. kur aukštėja sklypopaviršius, pamatais yra kylama ir gilinamasi mažiau.Bet daryti tai staigiai negalima, dėl visų tųpriežasčių apie kurias mes jau kalbėjome. Yra2.7 pav.nustatyta, kad ta linija yra 1:2 (2.7 pav.), štai tokiais laiptukais galima kilti į viršų. Ir tuomet užtikrinamas tolygus visos sienos sėdimas.

Juostinių pamatų konstrukciniai sprendiniai2.8 pav. nedideliame mastelyje kairėje viršuje pavaizduotos pastato juostinių pamatų planas (matosi sienųašys). Ir jau iš tokio brėžinio yra aišku, kad šie pamatai yra po pastatu su sienine konstrukcine sistema. Ar vienišilginės yra laikančios, ar ir skersinės sunku pasakyti iš šio pamatų plano.Kas sudaro juostinius pamatus, pvz., jei tai surenkamas juostinių pamatų variantas? Jau kalbėjome, kadpamato pado matmenis apsprendžia grunto mechaninės savybės, ir šiuo atveju mums svarbu yra tai: kuo pamatoplotas būtų didesnis, tuo būtų mažesni įtempiai.

 2.9 pav., b pjūvyje (vertikalus pamatopjūvis) matome, kad pamato apačią sudarotaip vadinamos pagalvės arba papėdės (2), taiplatesnių matmenų pamatų blokas. Jie yraišdėliojami arba ištisai arba su tarpais (2.9pav., a). Ir tai turi būti atitinkamaiapskaičiuota. Pagalvės dedamos su tarpaistam, kad sutaupyti, bet tuo pačiu yra patogu poto per tuos tarpus išvedžioti įvairiaskomunikacijas (vandenį įvesti, nuotekasišvesti ir pan.), nereikia gręžti skylių ar kaltipagalvių.Jei pamatas yra surenkamas, tai viršpagalvių yra mūrijamos rūsio sienos, o jei nėrarūsio, tai paprasčiausiai įrengiamas patspamatas. Įrengiant pamatus stengiamasinesutapdinti vertikalių siūlių. Tuomet jo sienųlaikomoji galia yra didesnė.

Ir kaip matome kampuose pamatų blokai persidengia. Ir taip pat tarpinės sienos nėra priglaudžiamos, osujungiamos su statmenomis joms sienomis.2.10 pav. vaizduojama kaip tai yra daroma –aksonometriniame vaizde matoma kaip pamatų blokaisujungiami kampe, taip pat matomos pamatų pagalviųjungimas. Vienoje eilėje praeina vienos sienos blokas,kitoje – kitos. Tai ir yra ta jungtis, kuri užtikrina tųdviejų sienų plokštumų bendrą darbą. Be to yrahorizontalios siūlės, ir jei reikia, jos paarmuojamos.Visa tai apsprendžia skaičiavimai.

2.11 pav. neparodytas gruntinio vandens lygis, nes jis yra žemiau pamato pado. Bet grunte visada yradrėgmės – lyja, sninga, po to sniegas tirpsta. Ir tam, kad į mūsų pastato vidų per pastato sienas ta drėgmėnesiskverbtų, virš pamatų pagalvės įrengiama horizontali hidroizoliacija (paprastai tai būna ritininė medžiaga,kuri padedama ant pagalvės) ir vertikali hidroizoliacija (matome pariebintą, pastorintą liniją 2.11 pav.). Ir ne tikvirš pagalvės, bet ir pamato viršuje dedama horizontali hidroizoliacija.
 

Fizikoje yra toks reiškinys kaip kapiliarinis spūdis. Ir jei apskritai vyksta žemės trauka ir viskas traukiamažemyn, tai to kapiliarinio spaudimo dėka vanduo kyla porėta medžiaga, o betonas yra porėtas, plytos ar lengvųbetonų blokeliai irgi yra porėti. Ir būtent tomis tuštumomis drėgmė kyla į viršų, ir kyla ji gana aukštai, galipasiekti ir antrąjį pastato aukštą. Ir jei hidroizoliacija nebus įrengta, tai ta drėgmė, esanti grunte, pirmiau perpamato blokus, o paskui ir per mūrą kils į viršų.Todėl kai kurie senamiestyje stovintys pastatų fasadai dažnai dažomi – arba neįrengta hidroizoliacija, arbasudūlėjusi. Dabar yra technologijų, skirtų įrengti hidroizoliaciją esamame pastate, arba atstatyti sudūlėjusią, bettai labai brangu. Tai yra svarbu: ir horizontalią ir vertikalią hidroizoliaciją yra būtina įrengti.Jau buvo pažymėta (2.9, 2.10 pav.), kad vertikalių siūlių stengiamasi nesutapdinti, o 2.12 pav. matomeatvejį kaip tik priešingą. Tai dėl tam tikrų priežasčių: pirmiausia yra grunto slėgis pamatui, arti pastato yrakitokių krūvių – arti kelias (Q jėgos), susidaro papildomas spaudimas į gruntą, kuris persiduoda pamatui. Galibūti, kad toks mūras ir nebeatlaiko, ir todėl tarp blokų yra įrengiami armuoti g/b sprausteliai (pjūvis 3-3).Apskaičiavus rūsio sieną ir paarmavus sprausteliais, yra užtikrinama reikiama rūsio sienos laikomoji galia.   



2.13 pav. horizontali hidroizoliacija parodyta pamato viršuje (detalė A) – ji įrengiama tarp pamato ir sienos.Kodėl hidroizoliacija dedama būtent šioje vietoje. Pastato dalis nuo žemės paviršiaus iki sienos pradžiosvadinama cokoliu. Čia susidaro drėgmė, nes lyja, sninga, pučia vėjas. Todėl per visą sieną yra įrengiamaspapildomas barjeras tam, kad nepraleisti drėgmės į pastatą, kad ta drėgmė nekiltų pastato sienomis.

2.14 pav. schematiškai yra pavaizduotas gruntinio vandens lygis GVL – aukščiau pamato pado, netgiaukščiau rūsio grindų lygio. Ir tokiu atveju nepakanka tokių (prieš tai aprašytų) paprastų priemonių. Geriausiapatikimumo ir ilgaamžiškumo požiūriu tokiu atveju yra įrengti nerūdijančio plieno lakštų vonią, kitaip yrasudėtinga apsaugoti pastatą. Ir kuo didesnis skirtumas tarp GVL altitudės ir rūsio grindų altitudės, tuo vandensspaudimas iš apačios yra didesnis. Ir jei reikia daug įsigilinti, tai tampa sunkiai techniškai įgyvendinamu dalyku.Tokiu atveju nepakanka įrengti tik hidroizoliaciją, dar įrengiama papildoma apsauga: pamūrijama, ar kitokiubūdu apsaugoma, naudojama ritininė hidroizoliacija.



2.15 pav. pavaizduoti gilieji pamatai, matomapožeminė jų dalis, kuri yra 2 aukštų. Tai erdvinėmonolitinio gelžbetonio dėžė – taip dabar dažnaiįrengiami parkingai. Parkingai dažnai net išeina užbūsimo pastato ribų. Bet būtent virš jų ir statomapastato antžeminė dalis. Apatinė pamatų plokštėpriklausomai nuo pastato aukštingumo gali būti 1 – 2m storio. Tokiuose parkinguose požeminių aukštųbūna keli, jie daromi iš monolitinio g/b, susidarostandžios erdvinės dėžės – ir tai tampa to pastato pamatu.

2.16 pav. kartojasi aptarti pamatų blokų ir papėdžių įrengimo ypatumai.Kartais pamatų plokštė įrengiama ir dėl kitų priežasčių. Jei pastatas yra karkasinis, su tankiu kolonų tinklu,aukštas, apkrovos nuo kolonų pamatams yra didelės (apie pamatus po kolonomis kalbėsime vėliau), tuomet irgigali būti daroma ištisinė plokštė po visu pastatu (2.17 pav.).

Dažniausiai po kolonomis yra įrengiami taip vadinami atskiri pamatai. Jie gali būti surenkami irmonolitiniai (2.18 pav.) – arba daromi statybvietėje vientisi, arba surenkami iš gamyklos atvežtų elementų. Tokspamatas turi lizdą, ar taurę ir vadinamas tauriniu. Vėliau į šį lizdą įstatoma kolona. Lizdo gabaritus apsprendžiaskaičiavimai ir kolonos skerspjūvio matmenys. Įgilinamos į lizdą kolonos skirtingai, t. y. nėra vieno lizdomatmens, tai priklauso nuo kolonos skerspjūvio matmenų ir yra skaičiuojama.Tokiam pamatui yra pavojinga, kad kolona nepradurtų pamato lizdo apačios.

Jei karkasinis pastatas yra nedidelis ir su tankiukolonų tinklu, gali būti naudojami ir juostiniai pamatai(2.19 pav.). Bet tai yra tik kaip galimas variantas irpakankamai retas reiškinys. Dažniausiai karkasiniuosepastatuose kolonų tinklas būna stambus ir daromitauriniai (atskirieji) pamatai. 

Poliniai pamatai2.20 pav. matosi kaip dirba atskiri poliai. Kaipminėta, jie galu remiasi į stiprų gruntą. Poliolaikomosios galios yra du sudedamieji: laiko galas iršoninė trintis. Jei polis yra didesnio skerspjūvio, jopaviršius yra didesnis, žinoma jis atitinkamai daugiauir laikys. Kartais būna, kad stiprus gruntas slūgso taipgiliai, kad nėra prasmės daryti tokio ilgio polius (apie50 m). Ir tuomet sukalami poliai tam tikro ilgio, t. y.tiek, kiek skaičiavimai rodo, kad jų paviršiaus pakaktųlaikomajai galiai užtikrinti. Tokie poliai, kurių galasnesiremia į stiprų gruntą, vadinami kabamaisiais(kabančiais). Jie yra lyg ir pakabinti. Jie savo šonaiskabinasi už grunto ir tai yra vienintelė sudedamojidalis, kuri apsprendžia jų laikomąją galią.

Kaip yra įrengiami poliniai pamatai? Vienas iš variantų − poliai yra surenkami (gamykloje pagaminti); jiegali būti įvairaus skerspjūvio: trikampio, stačiakampio, kvadratinio, apvalūs. Atkeliavę į statybvietę, į gruntą jiekalami poliakale. Beje taip kalti polius šalia esamų pastatų negalima, nes tokiu atveju nuo vibracijos, nuosmūgių viskas yra išjudinama. Yra skaičiuojama kiek poliai turi sulysti į gruntą, ir tiek jų reikia sukalti. O vėliaujų galvenos yra apjungiamos rostverku.Kitas variantas – grunte formuojami poliai (pačioje statybvietėje) (2.21 pav.). Tai gali būti daroma įvairiai,nes gruntai yra skirtingi. Jei gruntas yra molinis, gręžiant skylę, jos šonai nesugrius. Tada įdedamas karkasas irbetonuojama – didelių problemų nekyla. Smėliniuose ar priemoliniuose gruntuose to padaryti neįmanoma.Tokiu atveju imamasi kitokių technologinių variantų. 2.21 pav. matome inventorinį vamzdį (virš jo parodytosjėgos), kuris laipsniškai kalamas ir leidžiamas žemyn. Kokiu būdu? O gi iš jo yra išimamas gruntas, ir patsvamzdis laipsniškai gramzdinamas į projektinę padėtį (2.21 pav., a). Jei reikia kranu dar pamėtomas sunkusdaiktas (2.21 pav., b) ir taip sutankinamas gruntas po būsimojo polio galu, o tai didina polio laikomąją galią. Poto yra įstatomas armatūrinis karkasas, tai paprastai būna gamykloje pagamintas erdvinis karkasas. Matome (2.21pav., c) išilginius strypus ir skersinį spiralės tipo armavimą. Kai šis karkasas įdedamas, po to betonuojama.Betonuojant laipsniškai yra ištraukiamas šis inventorinis vamzdis. Žinoma, jei yra gruntinis vanduo, vamzdisyra paliekamas (tokie poliai brangesni). Jei inventorinio vamzdžio nepalikti, tai gruntinis vanduo labai greitaiišplautų šviežią betoną. Kuomet gruntinės sąlygos normalios, inventoriniai vamzdžiai yra ištraukiami. Baigusbetonavimą, kuriam laikui taip paliekama, betonas sukietėja ir po to galvenos yra apjungiamos monolitinio g/bplokšte (rostverku) (2.21 pav., d). Ir po to jau pradedami antžeminiai darbai.

Dar tarybiniais laikais statant žemės ūkio gamybinės paskirties pastatus (esant nedideliam kolonų žingsniu– 3-4 m) buvo nuspręsta ženkliai sumažinti žemės darbus. Palyginkime žemės darbų apimtį tam pačiampastatui: vienu atveju mes kasame daubą ir darome juostinius pamatus, o kitu atveju – dauba nekasama, osukalami poliai. Jokių žemės darbų, virš polių įrengiamas rostverkas ir virš jo jau galima statyti pastatoantžeminę dalį. Skirtumas didelis, tai ir reikalingi įvairūs pamatų įrengimo būdai. Dabar gana dažnai poliai (o ištikrųjų poliukai) įrengiami netgi po kotedžais, aišku, jei nėra rūsio. Tai yra prasminga – žemės darbų visai nėra,apjungiama rostverku ir galima įrenginėti sienas.Požiūrį į pamatų konstrukcinį sprendimą apsprendžia ne vien gruntinės sąlygos, bet yra ir kitų argumentų,kuriais vadovaujamasi.Žemės ūkio gamybiniams pastatams (dauguma jų yra vienaaukščiai, kaip minėta jų kolonų žingsnis yratankus), buvo nuspręsta ir įgyvendinta jų statyba iš polių-kolonų. Vientisas elementas pagaminamas gamykloje,atvežamas į statybvietę ir dalinai yra įkalamas į gruntą. Įkalama apatinė dalis, o antžeminė dalis yra kolona. Taiir yra polius-kolona. Aišku, kad kalant polius į tam tikrą gylį, ne visada jis būdavo preciziškai vertikaliaisukalama. Bet kai polius nedaug vertikaliai pasvyrą, tai mažai įtakoja statinio darbą. Bet jei tai yra polis-kolona,tai suprantama, kad kolona turi stovėti vertikaliai.Ši problema buvo spręsta kreipiamųjų pagalba, kalimui pasirenkama atitinkama įranga. Galų gale atsiradovariantai artimi tiems, kurie yra naudojami dabar. Tuomet polius-kolonas padalino į dvi dalis: į požeminę irantžeminę. Pirmiausia sukalami poliai, po to buvo panaudojami šulinių vamzdžiai, jie yra įleidžiami iružbetonuojama suformuojant taurę kolonai. Polis gali būti šiek tiek ir pasviręs, o koloną pastatoma gražiai vertikaliai. 

Baigiant nagrinėti pamatus, trumpai apie grindų įrengimą ant grunto pirmame aukšte, kuomet pastatas yrabe rūsio. Dabar kai pas mus kuro energetiniai resursai taip pat brangūs, reikėtų tai žinoti. Turime atvejus (2.23pav.):

I – šiuo metu netoleruotinas, todėl, kad 1,20 m pas mus minimaliai žiemą įšąla, pamatas peršals kiaurai,termoizoliacinio sluoksnio grindyse (jis II langeliais užbrūkšniuotas) nematyti. Taip buvo darėma anksčiau, kaikuro energetiniai resursai buvo pigūs. Tarybiniais laikais kuras buvo pigus, ir tai mums leido elgtis tokiu būdu.Dabar reikia daryti kitaip.
II – variantas. Yra pašiltinamos sienos (pažymėta 6) (ties siena yra viskas tvarkoje), o ties pamatu peršąla, irper grindis mes turėsime šilumos nuostolius. Gali net peršalti kiaurai, žiūrint kokia grindų konstrukcija, tuometšerkšnas gali atsirasti ir kambaryje.Vadinasi, reikia šiltinti pamatą.
III – tai ir padaryta – pašiltintas pamatas ir siena. Vis vien tokiame pjūvyje siena grindų lygyje peršąla.Spręsta, bet ne iki galo.
IV – šis atvejis yra geras. Nes nors ir iš vidaus, bet nenutrūkstamai eina termoizoliacinis sluoksnis, ir šalčiuičia praėjimo nėra.
V – vėl palikta viena vieta (grindų lygyje) kur praeina šaltis.
VI – tvarkojeVII – tvarkoje.

Pamatai, jų įrengimo konstrukcijos ir principai

Įrengiant požemines konstrukcijas, neišvengiama vienokių ar kitokių žemės darbų, dažnai sudėtingų, ypač kai inžinerinės geologinės sąlygos neįprastos. Dažnai kyla nemažai techninių problemų, kai reikia žeminti vandens lygį, stiprinti gruntą, įrengti antifiltracines užtvaras ar atlikti kitus panašius darbus.
Pamatų statyba, kitaip negu antžeminės, keičia gruntinę aplinką: kasamas ir pilamas gruntas, dirbant nuolat su juo kontaktuojama. Šių darbų dažnai neįmanoma atlikti be žalos aplinkai. Žalos didumas priklauso nuo statybos darbų pobūdžio.

Atliekant požeminius darbus, ypač kai tenka žeminti vandens lygį ar įrengti dirbtinius pagrindus, gali įgriūti žemės paviršius, atsirasti plyšių žemėje, pasitaiko grunto nuošliaužų, nuogriuvų, žemės paviršiaus įdubų, kuriose, jei nepadaromas nuotėkis, laikosi vanduo. Pakeitus paviršiaus reljefą, nes iškasamas ar užpilamas gruntas pakeičia žemės paviršiaus lygį, lietus ar tirpstančio sniego (ledo) vanduo nuplauna viršutinį žemės sluoksnį (dirvožemį). Kai gruntas intensyviai kasamas ar lyginamas, vežamas dirvožemis ar gruntas, vėjo veikiamos žemės dalelės išsisklaido (vėjo erozija). Dėl to blogėja dirvožemio struktūra. Kai gruntas kasamas ar gręžiamas, kai dirba žemsiurbės ar hidromonitoriai, atsirandantis purvas nuteka į statybvietės aplinką. Statybvietė dažnai tampa aplinkos teršėja. Todėl ypač svarbu dar prieš statybos darbų pradžią prognozuoti galimą aplinkos keitimo pobūdį bei to keitimo pasekmes ir numatyti priemones, kurios padėtų apsaugoti ir išlaikyti kuo natūralesnę gamtinę aplinką aplink statybvietę.
Pamatų įrengimo darbai yra labai specifiški, dažnai sudėtingi, be to, jiems sunku pritaikyti standartinius statybos darbų technologijos variantus, todėl šiems darbams paprastai sugaištama daugiau laiko negu antžeminės dalies darbams.
Kai gruntas stabilus, požeminės statinio dalies įrengimo darbai paprastai atliekami atviroje duobėje. Kai gruntas nestabilus, įrengti požemines konstrukcijas atviroje duobėje dažnai būna neracionalu ir neekonomiška. Tokiais atvejais kalami poliai arba įrengiami gilieji pamatai: į gruntą įleidžiami kesonai, šuliniai, daroma tranšėjinė siena.
Pagrindiniai pastatų požeminės dalies laikantieji elementai yra pamatas ir jo pagrindas, požeminės dalies sienos, perdangos, įvairūs kanalai ir kt. Nuo to, ar gerai šios konstrukcijos įrengtos, ar jos patvarios ir stabilios, priklauso viso pastato būklė.
Pagrindas - tai gruntas, laikantis pastato konstrukcijų ir kt. apkrovas. Pagrindų būna natūralių ir dirbtinių. Natūralus pagrindas - tai natūralios nesuardytos struktūros gruntas. Dirbtinis pagrindas - tai gruntas, kurio dalis pakeista kitu, tinkamesniu, gruntu arba esamo grunto savybės pagerintos įvairiais grunto stiprinimo būdais.
Pamatas - tai konstrukcija, perduodanti kitų pastato konstrukcijų apkrovą pagrindui. Jei požeminėje pastato dalyje yra patalpos, pamatas dar yra ir atitvarinė konstrukcija.
2. Pastato pagrindo įrengimas
Pastato dirbtiniam pagrindui įrengti ir stiprinti yra įvairių technologijų, kurios pasirenkamos pagal grunto savybes, pastato ar statinio tipą bei apkrovas. Dažniausi dirbtinio pagrindo įrengimo būdai: grunto tankinimas, gruntinių pagalvių įrengimas, grunto stiprinimas įšvirkščiant į jį tirpalą ar skiedinį, užšaldant gruntą. Tankinama, kai pagrindo gruntas yra poringas, suspaudžiamas - purus smėlis, liosinis, silpnas molinis, piltinis ir kai kurie kiti gruntai.

Pagrindas dirbtinai stiprinamas tada, kai reikia padidinti grunto gilesnių sluoksnių laikomąją galią arba mažinti vandens filtravimąsi. Stiprinama injektuojant į gruntą įvairių medžiagų (cemento, negesintųkalkių skiedinio, bitumo, skystojo stiklo, įvairių dervų). Į gruntą gręžiant ar kalant įleidžiami injektoriai, pro kuriuos su slėgiu į dispersinio grunto poras ar uolienos plyšius švirkščiamas parinktos medžiagos suslėgtas tirpalas, kuris kietėdamas sujungia grunto daleles.

Įrengiant pagrindus gali atsirasti defektų. Dažniausiai apkrovą laikančio pagrindo stiprumas sumažėja dėl to, kad pernelyg ilgai paliekamos iškastos duobės. Dėl to pagrindas gali perdrėkti ar perdžiūti, o esant neigiamai temperatūrai - ir peršalti. Todėl patartina iškastose duobėse kuo greičiau įrengti pamatus, o įrengtus - nedelsiant užpilti gruntu. Kad į duobę nepritekėtų vandens ir jis neišplautų grunto, paviršinį vandenį būtina nuleisti grioviais. Pagrindus gali sugadinti mechanizmai, transportas, ypač jei gruntas labai šlapias. Grunto struktūrą ardo veikiančių mechanizmų dinaminės apkrovos. Sprogdinimas taip pat gali pakenkti pagrindams. Kai reikia žeminti gruntinio vandens lygį, gali būti išplautos grunto dalelės ir taip deformuotas pagrindas.
Pagrindas gali būti gadinamas ir tada, kai neteisingai atliekami darbai. Pavyzdžiui, gruntas kasamas žemiau projektinio lygio, gruntai netinkamai stiprinami arba prastai tankinami, netinkamai užpilami pamatai. Pagrindams taip pat gali pakenkti ir kiti žemės darbai, dirbami šalia iškastos duobės ir t.t.


3. Pastato pamatų įrengimo technologijos principai

Pamatų konstrukcijos būna labai įvairios. Skiriamos pagal paskirtį, apkrovos dydį, inžinerines, geologines, gamybines bei kitas sąlygas. Stulpiniai pamatai būna su platesniu padu arba be jo, daromi po kolonomis. Gali būti surenkamieji arba monolitiniai, montuojami atvirose duobėse arba betonuojami gręžduobėse. Juostiniai pamatai gali būti surenkamieji arba monolitiniai, įrengiami po sienomis ar kolonų eilėmis. Jei po pastatu daromas rūsys, juostiniai pamatai kartu yra ir rūsio sienos. Kryžminiai juostiniai pamatai įrengiami po kolonomis ant nevienodo ir nestabilios struktūros grunto. Plokštiniai pamatai paprastai įrengiami po visu pastatu. Plokštė gali būti lygi arba briaunota. Dėžiniai pamatai - tai monolitinė kesoninė plokštė; jie tinka, kai pamatų apkrovos didelės. Masyvieji pamatai būna monolitiniai betoniniai ar gelžbetoniniai. Jų forma ir matmenys priklauso nuo įrenginio ar mašinos, kuri montuojama ant to pamato. Tokie paprastai būna dūmtraukių, televizijos bokštų, presų pamatai. Rėminis pamatas - tai standus rėmas, kurio stovai įstatomi į atraminės plokštės lizdą ir standžiai sumonolitinami. Poliniai pamatai įrengiami tuo atveju, kai pastatai ir įrenginiai statomi ant silpno pagrindo. Jie taip pat apsaugo nuo vandens pritekėjimo, grunto nuošliaužų ir pan. Gręžininiai pamatai taip pat daromi po kolonomis, statant antifiltracines užtvaras bei įlaidines sienas ir pan. Didelio skersmens gręžininiai pamatai gali perimti dideles koncentruotas daugiaaukščių pastatų apkrovas. Kevaliniai pamatai daromi po įvairiais statiniais ir įrenginiais, kai inžinerinės geologinės sąlygos sudėtingos. Kevalai gali būti surenkamieji gelžbetoniniai arba metaliniai, jų skersmuo iki 4,5 m. Gramzdinamieji šuliniai tinka statant didelių matmenų giluminius apvalaus, stačiakampio, elipsinio skerspjūvio statinius. Šuliniai grimzta nuo savos ir papildomos masės, taip pat specialiomis priemonėmis mažinant trinties jėgas tarp gramzdinamojo šulinio sienelių ir grunto. Kesonai naudojami tais atvejais, kai darant pamatus, į duobę priteka daug vandens, kurio neįmanoma pašalinti įprastais gruntinio vandens šalinimo metodais.
Pamatų konstrukcijų ypatumai turi esminę įtaką jų įrengimo technologiškumui, kurį įvertinti galima įvairiais metodais. Vienas iš metodų - sutartinis pamato sudėtingumo koeficientas, įvertinantis pamato formą, sunaudotų medžiagų kiekį ir išlaidas. Pamatų technologiškumas R apskaičiuojamas taip:

R=k0×k1×k2×k3×k4;
čia k0 - koeficientas, apibūdinantis pamato tūrio užpildymą (priklauso nuo tuštumų tūrio ir įdubų pamato masyve); jis randamas pagal formulę:
k=Vp/V;
čia Vp - pamato tūris pagal išorinius matmenis, t.y. su tuštumomis, V - pamato medžiagos tūris;
k1- koeficientas, rodantis, kiek pamato paviršiaus ploto tenka 1 m3 betono:

k1=fr/f;
čia fr - paviršiaus ploto santykis su pamato betono tūriu m-1, f- tas pats etalono santykis (pavyzdžiui, galima imti 10 m-1);
k2 - koeficientas, rodantis armavimo laipsnį:


k2=1+qa/150;

čia qa - armatūros kiekis kg/m3;
k3 - koeficientas, rodantis inkarinių varžtų kiekį pamate:

k3=1+qv/20;
čia qv - inkarinių varžtų kiekis pamate kg/m3;
k4 - koeficientas, rodantis įdėtinių detalių kiekį pamate:

k4=1+qi/32;
čia qi - įdėtinių detalių kiekis pamate kg/m3.
Kartais pamatų geometrinė forma būna labai sudėtinga, todėl šio koeficiento ribos įvairių pramonės šakų pastatams yra gana didelės - R = 1,24-35.
Šioje metodikoje nėra koeficiento, įvertinančio darbo sąnaudų poreikį, nors tai irgi rodo įrenginio technologiškumą. Darbo sąnaudų poreikį, nors ir netiesiogiai, apibūdina kiti skaičiuojamieji koeficientai, turintys įtakos darbo sąnaudoms: pamato forma, armavimo lygis, inkarinių ir įdėtinių detalių kiekis. Technologiškumo vertinimas koeficientu R yra supaprastintas, nes ne visai tiksliai rodo tikrąjį technologiškumą, tačiau priimtinas, kadangi nėra kitos geresnės metodikos.
Pamatų įrengimas atvirose duobėse. Atvirose duobėse pamatai dažniausiai daromi gyvenamiesiems namams, pramoniniams ir kitokiems pastatams, jei gruntas tam tinka. Pamatai paprastai daromi iš monolitinio ir surenka-mojo betono ar gelžbetonio. Rečiau naudojamos kitos medžiagos.
Pamatų duobės kasamos įvairaus gylio, pagal grunto savybes ir aikštelės padėtį - su vertikaliomis arba šlaitinėmis sienelėmis. Jei sienelių šlaitai dėl kokių nors priežasčių nėra tvirti arba šalia yra statinių, šlaitus reikia sutvirtinti, kol duobėje nepradėti statybos darbai. Tvirtinama atraminėmis sienomis, poliais, inkarais ar kitomis priemonėmis (3.1 pav.).
Kai gruntas silpnas arba kasama pamatų duobė yra arti pastatų, sienelėms sutvirtinti naudojami įlaidai su spyriais, inkarais, metaliniai ,,Larseno", Z raidės pavidalo ir kt. Kai kada sienelės sutvirtinamos cementavimu arba laikinai - užšaldymu.
Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų pamatai dažniausiai daromi su rūsiu, tačiau būna ir be rūsio.

• Pamatinis blokas

• Hidroizoliacija tepama Deitermann Eurolann 3DM arba Deitermann Superflex 10 2 sluoksniai
  

• Ekstrudinis polistirenas klijuojamas su Eurolann 3DM  arba Superflex 10
  

• Horizontali hidroizoliacija

• Armavimo sluoksnis Serpo 410

• Gruntas maxit GT 

• Fasado apdailos tinkas maxit Silco 

• Gruntas (žemė)

• Fibo keramzitas "L" su drenažo sistema

• Fibo keramzitas "L"

• Polistirolas

• Armuotas išlyginamasis betono sluoksnis Optiroc 1000

• Nelygumai išlyginami cementiniu mišiniu Vetonit S 06

Pastaba: Esant auštam gruntinio vandens lygiui į hidroizoliacijos sluoksnį įterpiamas stiklo audinio tinklelis. Fiberglass Nr. 2

Pagrindiniai pamatų tipai  yra:

Juostiniai
Stulpiniai
Grežtiniai

Pamatai gali būti įgilinti, neįgilinti ir poliniai.

Įgilinti pamatai

Numačius statyti sunkų namą, pamatai turėtų būti gelžbetonininiai, o padas turėtų būtų žemiau peršalimo lygio. Šitokia konstrukcija galės užtikrinti  pastato stabilumą, tolygiai paskirstys apkrovą, deformavimasis vyks simetriškai. Čia tinkamiausias variantas būtų ištisinė gelžbetoninė plokštė po visu namu, kuri būtų pamato pagrindas ir rūsio grindinys. Ši konstrukcija yra viena brangiausių ir sudėtingiausių, bet ji gerai tuo, kad nebereikia ruošti  atskiro pado ir storos pamato sienos. Nulinis ciklas tęsiasi nuo 45 iki 90 dienų.  Pradžioje iškasama duobė, po to iškart liejami pamatai  kol gruntas nesusipureno ar jo nepaveikė krituliai. Molinguose gruntuose reikalinga įrengti  ne mažesnį kaip 10 cm betonį pagrindą arba dviejų sluoksnių hidroizoliaciją, kad gruntas nesugertų cemento pieno  ir vėliau pamatai nesusiurbtų kapiliarinės drėgmės. Jei gruntas smėlingas, hidroizoliacija tankinama, daroma žvirgždo pagalvė, kuri užpilta bitumine mastika, vėliau išliejama plokštė, o po to ir pamatas. Prieš liejant betoninę plokštę patiesiamas armatūrinis tinklas. Pigesnis variantas rūsio sienas  daryti monolitines(30 cm). Rūsio sienų hidroizoliacijai dažniausiai naudojamos tepamos bituminės mastikos arba klijuojamas hidrostikloizolas.

Neįgilinti (mažai įgilinti) pamatai

Mažai įgilintų pamatų konstrukcinę schemą galima sudaryti tik apskaičiavus galimas gruntinio pagrindo deformacijas. Deformacijos turi būti mažesnės už leidžiamas šios konstrukcijos pastatui, todėl antžeminė namo dalis yra ne tik apkrova bet ir aktyvus konstrukcijos elementas. Namo sienų medžiaga tiesiogiai susijusi su grunto plėtimusi: mažesniam yra didesnis sienojų pasirinkimas. Viena išimtis - jei gruntas nesiplečiantis, galima kloti pigiausius mažai įgilintus pamatus - stulpinius. Čia sienojai turi būti tik mediniai. Juostiniai pamatai atlaikys plytinę apdailą  ar dujų silikato blokelių sienas. Jeigu gruntas yra linkęs plėstis, tada po pamatais turi būti įrengta išlyginamoji aikštelė.  Abiem atvejais namo pagrindas  neturi būti didesnis nei 8 x8 m.

Jei gruntas didelio ar vidutinio plėtimosi sienos galės būti tik medinės, o norint statyti rastinį namą bus galima statyti tik naudojant blokus su monolitiniu pagrindu, kitaip namas turės būti karkasinis. Kokie bus juostiniai pamatai priklauso  nuo grunto plėtimosi ypatumų. Jei gruntas labai plečiasi, galima naudoti monolitinį gelžbetonį, tvirtai sujungtus gelžbetonio bloku. Jei vidutiniško plėtimosi gruntas, tai tada naudojamas monolitinis betonas arba sumūryti betoniniai blokai, jei silpno plėtimosi, tai naudojamas monolitinis betonas, laisvai sudėti blokai, butonobetonas, cementinis gruntas. Jei gruntas plečiasi vidutiniškai arba intensyviai, tada juostiniai pamatai turi sudaryti vientisą rėmą. Jei sienos neitin standžios tada reikia numatyti gelžbetonines juostas ir perdangų lygyje. Taip pat reikia atsižvelgti ir įvertinti grntino vandens lygį. Kylant vandeniui, gruntas plečiasi, o tai susilpnina sutankintas pamato pagrindas, kuris būna tvirtesnis. Toks pat efektas gaunamas įkalus į gruntą štulpus, bet šis variantas tinka tik mediniams namams. Taip pat galimas variantas nuo vandens įrengiami ekranai, kurie neleidžia vandeniui patekti į peršalimo zoną ir riboja vandens patekimą ant pamatų. Drėgnose vietose reikia dirbtinai pažeminti gruntinio vandens lygį. Taigi nulinis ciklas užtrunka nuo 5-30 dienų, atsižvelgus į namo plotą.

Poliniai pamatai

Polinių pamatų naudojimas gerokai sumažina žemės darbų apimtis, medžiagų sąnaudas, nereikia ruošti pagrindo, ar žeminti gruntinių vandenų. Šių pamatų poliai gali būti mediniai, gelžbetoniniai, plieniniai, kombinuoti.

Pagal darbų pobūdį: poliai gali būti skirstomi į: stovus, kurie remiasi į gruntą, kabančiuosius, kurie laiko pastatą dėl trinties  tarp polio sienelių ir grunto.

Pagal gamybos metodą ir įkasimą į gruntą poliai gali būti: kalami ( sukalami pagaminti), suleidžiami (gaminami pačiame grunte). suleisti poliai jungiami monolitiniu gelžbetoniu arba surenkamomis grotelėmis. Poliniai pamatai dabar yra laikomi vieni progresyviausių, tačiau nėra dar iki galo įsisavintos visos nulinio ciklo konstrukcijų rūšys.